Eil. pakuždėti sau (XXXIX)

Galbūt kas manote,
Jog man poezija,
Kad kojom kuo lengviau
O sielai — kuo geriau?
Kad į save įeičiau kaip į dangų?
O ne! tai ne tiesa —
Ji man dažiau,
Kaip skaudanti dalia žmogaus,
Kurį nedaug kas tesupranta,
Tik aikčioja išgirdę, kad kažkas ne taip
Ir užverčia kaip poterėlį  amen.

Tačiau ir šitaip užverstas
Žilau ir pražilau,
Ištrynęs net spalvas akių.
O ten, už jūrų— marių ir toliau
Jaunystė  džiūgauja,
Kad iki šiol pas ją namo einu –
Ne už mir šau...