Iš namų

4.

- Žvejys
spjaudos
sugriebęs virš stogo,
ne žuvį, o šiaudą -
tokia žvejų dalia.
Diendaržio pusėj
mano žemė,
kaip miškų apklotas
žalia.

Buvau
kaip žvejys
miniau molžemį klampų,
o tu, mano mintis
per dienas, naktis
lyg pusnis pureni.
Pro ąžuolynus, pušynus
drimba sniegas, šerkšnas
ant sielos, ant širdies
Pareina, ateina
baltoji, šaltoji
be vardo
be pavardės.
Sniego pusnis
kaip avis gano.
Žiema siaučia, nelaukia -
tik tiek - iš tos nakties
urzgia kaip šuo -
žiemiškas uraganas.

Džiaugiuosi
kaip varnas
susišukavęs
savo sulytas garbanas,
sakiau, užgis
visos žaizdos.
Štai šulinys -
pražys lazda.

- O iš kur, tos uogos,
tos spanguolės, bruknės -
stebisi kaimynai,
suglumę, išplėtę akis
namiškiai.
- Kur tų uogų,
riešutų radai,
giliais pusnynais
atbridai? - Einu
iš namų
žiema ir mane -
laukuose,
miškuose įkalino,
pareinu ir pabėgt,
iš tų namų -
negalima.