Iš pasakų

3.

Nerimas
kaip kūdikis gimsta,
kurio laukdavau,
o jis, pasirodo -
širdyje tuno
ir aš, kaip bastūnas
visas savo
baimes, laimes,
kabinu kaip kaušu,
kaip šaukštu
į širdį suimu
ir iškasęs
ne vieną metrą
begalybės -
galiu vaidint -
kvailus žiemos
personažus

Atėję žmonės
iš pasakų -
sušlampa
kaip nykštukai
ir užauga vaikai -
amžinai dideli
amžinai laikini.

Jokios
paguodos nėra -
sugrįžus
iš vaikystės
graudumo,
net ir žiemos užuominos
neišsitenka širdyje
ir gera saugot -
šiltą ir saugų laiką,
lyg vaiką
kurį nusineša -
atėjusi žiema.

Žiema,
it mumija
ir aš, žiemos saugaus
dėl šventos ramybės,
o jinai, žiema -
pusnynais jojo
ilgai kvatojosi
ir lyg juokais
vieną kartą -
ėmė ir numirė.

O tėvas
it girtas
išlenda iš savo migio
ir išeina į laukus
pro mano namo kertę -
išlyginęs kaktoje
ir man griovį
ir tėvas, vėlai grįžta -
ne vieną -
antkapį, paminklą
sukrovęs.
ir iš visų vaikų,
moterų juoko -
sugrįžęs
ateina į svečius,
ir atneša eglutę
ir lyg - kažko drovisi.