Eil. pakuždėti sau (XXXVII)

Nors kvaila va taip, bet tegu...
Ištvermės man pakanka gyventi danguj.
Jau nereikia manyti bus taip ar kitaip —
Štai tas laikas, kuriuo išeinu,
Kaip kepurę aukštai užsidėjęs.
Gal žiema, gal ruduo,
Gal pavasaris švystelės medžių žiedais,
Gal ir vasara dar iš Joninių pasveikins...
Mano laikas aukštai kaip kepurė
Ir tik man tepriklauso.
Ne iš kur debesys plaukia,
Ne iš kur atsiranda dangus;
Kai savęs kaip žmogaus
Jau suvokti nemoku
Prisieina pabūti Dievu.