Žiemos vieškeliai

1.

Grįžo žiema
išskalbus
sniego, šerkšno
marškinius
ir būgnais tarškina
ir už speiguotą,
languotą, Gyvatės dieną -
nieko nėra
gražesnio.

Kvailai
ne vyriškai atrodo -
įširdę, klaikūs vėjai,
o per spygliuotą tvorą lipa -
alyvos, ievos baltos
ir dainuoja - ryto ramunėlės -
žiemos vieškeliams
ir plėšo, šerkšno nėrinius -
plėšrios, kaip mergaitės -
laukinės kriaušės,
obelaitės.

O už namų, nugarų -
jau užsnigti -
laukai, miškai -
Juodojo žaibo
ir vanduo - čia pat -
tavo draugas ieškomas.
Žiemos šaltukas žnaibosi
ir pavasario
našlaitėms šalta.

- O kur, tos snaigės,
o kur, tos mergaitės,
undinėlės, miesto gėlės?
Kiemsargis
mosuodamas šluotą -
už vartų - sniegą valo,
o parėjęs namo -
geria karštą arbatą
ir skaito, mano eiles
iš kito galo
ir tą vakarą kartų
vienišas už stalo -
sutinka Naujuosius
ir laka kaip šuva
degtinę karčią.

Su visais
susilažinęs,
kad bus žiema šalta, balta -
geria mėtų arbatą
ir kerta duoną, lašinius
ir Naujuosius sutinka,
o vėtros, pūgos -
baltos, lyg nuotakos -
už svetimų kiemų, vatų -
kažką skanaus lašina.