Sapnuoju vasarą

4.

Duobkasiai
lyg žvirbliai
straksėdami -
vaikus ir suaugusius
iš visų kapų
išvaikys.

Nevėžis
užlies pievas, takus -
pakvips lūgnėm
ir pušų sakais
ir tu, į traukinį nespėjus
patrauksi
žydinčiais laukais.

Lakštingalos giedos,
virvės vieversiai
ir jų niekas neužtars,
o kažkas - tarp namų,
tarp šešėlių, medžių
ims ir mėnulį pakars.

Šešėlis mamos
už rankos ir mane
nutvers ir pakils
mano mama
į savo dangų
lyg į duobę
krisdama.

O aš, nežinosiu
kur akis kišti,
kai tu nuoga
ežero vidury.
Žydinčiais
krantais lakstysiu
kaip kiškis
ir šaukiu.
- Riešutai sunoko
apyniai geri.

Susirinks
visos kiaunės,
seniai, šernai
ir vaikai, moterys -
iš visų pakraščių -
krims riešutus,
rinks bruknes, spanguoles
kris didelės snaigės
o žmonės ims
ir mane apkalbės,
kad viduržiemiais -
vasaras sapnuoju,
kad rašau eilėraščius
be jokių ritmų, rimų
ir suvedžioju savas
ir svetimas moteris,
ir gyvenu, be jokių
rimtų priežasčių.