Nekaltos sielos

Skiriu nekaltoms sieloms visame pasaulyje. Ilsėkitės ramybėje.

Iš tiesų yra nesuvokiama sveiku protu, ir siaubingai kraupu, kai miršta nekalti žmonės, gyvenime nepadarę nieko blogo. Ypač, kai tie žmonės yra dar vaikai. Eilinė naujiena apie tragediją pasiekė mus iš už Atlanto. Scenarijus jau tapęs įprastu - mokykla (kitais atvejais - kino teatras, prekybos centras ir t. t.), daugybė aukų, nežinia kuo nusikaltusių žudikui. Šį kartą įvykis ypatingai kraupus, nes dauguma aukų - visai maži vaikai. 6 - 7 metų. Tai maži žmogeliai, kurie dar tikrai nespėję niekuo nusikalsti, jų sąžinė ir moralė dar nespėjo susiteršti gyvenimišku purvu. Jie dar tarsi balti popieriaus lapai. Iškyla vienintelis klausimas - KODĖL?

Žmonės pakraupę, ir tai suprantama. Gaila nekaltų vaikų, protu nesuprantami tokios masinės manjakiškos niekšybės motyvai. Ir kas blogiausia, eilinį kartą tik liejasi emocijos, ir net nemąstoma apie priežastis ir jos jos nesprendžiamos. Juk tokie įvykiai - ne naujiena. Po kelis kartus per metus mes išgirstame apie panašius kraują stingdančius įvykius. Jeigu šalyje laikas nuo laiko vyksta tokie masiniai pašaudymai, tai kalba apie kažkokias tikrai gilias problemas. Protu nesuvokiami dalykai - be abejo, suprantama, kad gali iš milijonų atsirasti koks vienas, na gal keli idiotai, bet kodėl tai įvyksta kelis kartus per metus? Juk tokios naujienos iš už Atlanto senai nieko nestebina. Kur yra tokių beprasmiškų mirčių priežastys?

Problemos iš tiesų baisios. Bet kažkodėl galingųjų interesai - nafta, pasaulinė kontrolė, „laisvės atnešimas“ ir taip laisvoms šalims. Nors kai kurių šalių viduje patys matome, kas dedasi. Labai gaila tos atrodytų turtingos ir nerūpestingai gyvenančios šalies nekaltų vaikų, kurių gyvenimas nutrūko, nespėjęs net kaip reikiant prasidėti. Lygiai taip pat, gaila ir išžudytų ir napalmu aplaistytų Vietnamo kaimų gyventojų ir jų artimųjų. Gaila milijonų Vietnamo invalidų, chemija užterštoje žemėje gimstančių išsigimusių vaikų, kurie bijo net žmonėms pasirodyti. Gaila šimtų tūkstančių nekaltų civilių Hirosimos ir Nagasakio žmonių - vaikų, senukų, vyrų, moterų, kurie galbūt net nepalaikė savo šalies politikos, jiems nerūpėjo šalies valdžios imperinės ambicijos, jie tik norėjo gyventi savo gyvenimą ir tikrai nenorėjo mirti. Gaila dešimčių, o gal ir šimtų tūkstančių tokių pačių nekaltų ugnies pragaru paversto Drezdeno gyventojų - pagrinde vaikų, senukų ir moterų (vyrai buvo fronte), sudegintų fosforinėmis bombomis, kurios labai „patogios“ tuo, kad palieka beveik nepažeistus mūrinius pastatus, bet į pelenais paverčia visą „biomasę“, t. y. gyventojus. Gaila kasdien be jokios priežasties žūstančių paprastų Afganistano, Irako ir Libijos žmonių. Ištisomis šeimomis. Gaila kasdien žūstančių „teroristinės“ Palestinos vaikų.

Priverčia tokie įvykiai susimąstyti ir apie tai, ką jautė vietiniai didelės žemės, vėliau pavadintos Amerikos vardu, gyventojai, kai kažkur iš už vandens atplaukę atėjūnai ėmė naikinti juos ištisais kaimais, deginti jų pasėlius, griauti kaimus, varyti juos pačius iš savo gimtų vietų į dykumas ir kalnus - per ledą, sniegą ir šaltį. Ką jautė visi tie irokėzų, odžibvių, sijų, navahų ir daugybės kitų tautų (klaidingai pavadintų bendru „indėnų“ pavadinimu) žmonės, matydami savo žemę, kurioje gyveno tūkstantmečius, aplaistytą nekaltu savo vaikų krauju, ir žinodami, kad daugiau neturi į savo tėvynes jokių teisių?

Gaila jų visų. Nepriklausomai nei nuo tautybės, nei nuo rasinės ar kultūrinės priklausomybės, nes visi yra vienodi Dievo kūriniai, ir gyventi nori visi.

Nereikia netgi eiti taip toli. Patys gyvename šalyje, kurioje senai nieko nestebina vienkiemiuose kirviais užkapoti pensininkai, išprievartautos ir pasmaugtos merginos, už pinigus turtingiems pedofilams pardavinėjami vaikai, šiukšlių dėžėse randami uždusinti kūdikiai, teisybės ieškančių žmonių keistos mirtys... Ką jau kalbėti apie tokias „nemirtinas“ niekšybes, kaip žmonių išnaudojimas darbuose, nesiskaitymas su jais, atlyginimų nemokėjimas, kas irgi kuria tam tikrą atmosferą visuomenėje. Ir daugybė žmonių to neatlaiko. Vieni pasirenka kurti sau gyvenimą užsienyje (naiviai manydami, kad ten tai jau rojus žemėje), toli nuo savo gimtos šalies, kurioje augo. Kiti pasielgia dar drastiškiau: nuodija save narkotinėmis alkoholio ar stipresnių preparatų priklausomybėmis, pakelia ranką prieš save (juk pasaulyje pagal savižudybes senai pirmaujame), arba... Prieš kitus. Tai nėra normalu. Tai nėra sveika, žmoniška visuomenė. Tai degradacija. Visi supranta, kad to neturi būti. Ir iškyla tas pats klausimas - KODĖL?

Daug kas kaltina Dievą. Kodėl Dievas leidžia įvykti tokioms masinėms žudynėms, kodėl Dievas leidžia kad įvyktų karai, kodėl Dievas susprogdino Černobylį ir Fukušimą... Pamirštama tai, kad visi šitie dalykai yra žmogiškosios veiklos padariniai. Tiksliau, žmogiškosios destruktyvios veiklos. Juk iš esmės, pati žmonija ir srebia košę, kurią pati užverda. Kas kaltas dėl to - ar ne žmonės?

„Dievas turi padaryti taip, kad to nebūtų“. O taip, Dievas turi padaryti taip, kad visas mūsų PAČIŲ (plačiąją, globalia prasme) padaromas blogis tiesiog imtų, ir išnyktų. Viskas turi būti padaryta už mus. Mes neturime kovoti su blogiu savyje, mes neturime stengtis atvesti į doros kelią savo artimų žmonių, draugų, pažįstamų - ne, Dievas tai turi padaryti už mus. Mes turime gyventi kaip šiltnamyje arba kaip Edeno sode. Bjaurokai nuskambės, bet taip išeina, kad Dievas turi vos ne tarnauti mums, ar ne taip?

Juk Dievas netampo mūsų už virvelių kaip marionečių. Jis mums davė laisvą valią ir mes esame laisvi rinktis tarp gėrio ir blogio - ką pasirinksime, tokios ir bus pasėkmės. Taip pat, primityvu yra galvoti, kad „jeigu tokie dalykai atsitinka, tai Dievo nėra“. Praktiškai kiekviena tokia nelaimė yra žmonių kaltė - arba atskiro individo, arba visuomenės, kurioje toks individas išaugo ir kuri jį padarė tokiu. Dievas iššaudė vaikus? Dievas pastatė Fukušimos atominę ant jūros kranto? Dievas sukelia karus pasaulyje? Ne. Tai žmonijos darbas. Visa tai vyksta todėl, kad žmonės renkasi blogį, godulį, išnaudojimą, abejingumą aplinkiniams ir t. t.

Visos nelaimės įvyksta pasaulyje dėl ŽMONIŲ kaltės. Nuo eilinių apgavysčių, iki masinių karų ar netgi tokių protu nesuvokiamų manjakiškų poelgių. Ne Dievas tai daro. Žmonės tai daro patys. Aišku, gaila, kai nuo žmogiškojo blogio turi nukentėti patys silpniausi ir niekuo nenusikaltę. Bet tiesiog reikia suprasti, kad mes visi turime kolektyvinę atsakomybę už tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, ir jokių „čia ne mano reikalas“ nėra. Vieną dieną „ai, man nerūpi“, kitą dieną irgi... Kol galiausiai, ta problema paliečia ir tave. O tada „kodėl Dievas manęs nesaugojo? „

Reikia suprasti, kad viskas prasideda nuo mūsų. Mes esame sociumas, o ne atskiri, su niekuo nesusiję individai kiekvienas savo kiaute. Gal kartais tereikia tik parodyti kažkiek noro suprasti tą žmogų, kuris yra šalia tavęs, kažkiek supratimo, kad jis ne vienas ir kažkam jo problemos rūpi. Vietoj to, kad nusispjauti, numoti ranka „ne mano problemos“ ar netgi išsijuokti ar pakišti ir taip ne pačiam laimingiausiam žmogui kokią kiaulystę - „ant bajerio“. Lygiai taip pat, kiek iš mūsų, matydami tą, kuris elgiasi akivaizdžiai nedorai, pasakome jam tai į akis? Lengviau yra pagalvoti „ne mano problemos“, gal net pritarti tokiems artimo poelgiams. Bet daug kas būtų kitaip, jei žmonės, matydami nedorai besielgiantį, netylėtų. Jeigu į akis pasakys vienas - galima ignoruoti, išsijuokti, net pasiūlyti į snukį. bet jei pasiūlo antras, trečias... Kiekvienas pradėtų mąstyti „gal aš tikrai darau kažką ne taip“?

Globalūs dalykai nėra paprastų žmonių galioje, bet reikia nepamiršti, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų. Šiandien tu nesudraudei savo vaiko, su gauja kitų panašių „kietuolių“ mušančio savo silpnesnį bendraklasį. Kai mokytojai per tėvų susirinkimą išdrįsta apie tai užsiminti, įsižeidi: „Kaip jūs drįstat? mano vaikas geras, išneša šiukšles! „. O gal jie muša būsimą breiviką ar čikatilą, kuris tokiu tikrai netaptų, jei nebūtų mušamas? O gal tavo vaikas, įpratęs lipti per kitų galvas - būsimas firmos prezidentas išnaudotojas (gal net politikas), per kurį kentės šimtai paprastų darbininkų, ir kuris netaptų tokiu, jei iš mažens būtų pratinamas matyti ne tik save, bet ir kitus žmones šalia?