Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Iki to, kas atsitiko - mano gyvenimas buvo paprastas, nuobodus ir neįdomus. Augau geroje šeimoje, mokiausi geroje mokykloje, bendravau tik su gerais žmonėmis. Nieko ypatingo. Iki tada… kai mane palietė mirties aidas. Mes visi – išrinktieji – buvome tokie. Daugelio akimis – tikri bepročiai, kuriuos reikėjo uždaryti psichiatrinėje, bet gi mes išsiaiškinome kas nutiko tą vasaros naktį ir milijoną kitų atvejų, paaukodami daugiau nei buvom pasiruošę duoti ir pasiimdami daug mažiau, negu galėjome trokšti.

Aš nežinojau, kad tą dieną, būtent tas autobusas, kuriuo visada važiuodavau - pakeis mano gyvenimą. Ne tik leis pamatyti ko paprastas žmogus nemato, bet ir atims šeimą, gyvenimą… privers bėgti tolyn nuo tų, kurie apsimetė mano draugais.

Nežinau ar būtent aš turėjau atnešti ramybę tiems, kurie seniai užmiršti…  nedrįsau pamąstyti apie savo naują tikslą, kai senasis buvo taip grubiai išplėštas iš sielos su vieninteliu šūvio garsu, vieninteliu mirties aidu ir išgelbėta gyvybe. Net dabar, stovėdamas ant aukščiausio mieste pastato, pakėlęs rankas į rašalo spalvos dangų ir laukdamas  nuosprendžio, galvojau apie savo mirties aidą… ar jį kas išgirs? Ar lemta bus rasti man ramybę…?

**************
Stebėjau saulės apšviestus medžius už lango. Staiga mokytoja liniuote taip trenkė per mano stalą, kad pašokau iš vietos stipriai plakančia širdimi. Atsidusau ir žvilgtelėjau į aptrintą, užlankstytais kampais sąsiuvinį, po to į tokią pat aptriušusią biologijos knygą. Kadangi neišgirdau jos klausimo, negalėjau atsakyti. Jos keistos spalvos akys žvelgė su pykčiu, tarsi jos pamoka turėtų būti svarbesnė už visas kitas. Net jos veido išraiška bylojo nepasitenkinimą tokiu, jau įsivaizdavau kaip galvoje ji dėlioja mintis „o gi toks geras berniukas buvo“. Vien dėl gero berniuko reputacijos bandžiau pateisinti save pačiam sau, kad aš esu nekaltas, jog už manęs sėdinčios merginos aptarinėja bendraklasių išvaizdą ir trukdo man susikaupti. Net jei tai buvo ne tiesa, sugebėjau save įtikinti beveik akimirksniu.

- Gal galėčiau aš atsakyti? – mirtiną tylą nutraukė Bleikas, kuris sėdėjo šalia ir vėpsojo į mano sąsiuvinį.

- Malonėk. – nukreipė akis nuo manęs kaip tik tuo metu, kai radęs teisingą atsakymą draugas atsisuko į ją.

- Genetikos pradininkas pastorius Mendėlis. – atsakė ir mirktelėjo man, žinojau, kad jei tai net neteisingas atsakymas, jis man bando padėti.

- Iš kur žinai? – kaip tik to ir tikėjausi, mokytoja buvo įsitikinusi, kad Bleiko susikurtas idioto įvaizdis yra tikras. Kažkodėl numaniau, kad būtent dabar jis negali atsakyti. Visada kovojam vienas už kitą, todėl dabar buvo mano eilė.

- Knygoj paveiksliukas yra, mano nuomone prie tų žirnių jis atrodo kaip išprotėjęs mokslininkas. – ir išsiviepiau kaip paskutinis mulkis.  Netikėtai klasėje pasigirdo prunkštimas, garsus kosėjimas ir šnypštimas, o mokytojos veidas įgavo švelniai raudoną atspalvį. Tik įdomu nuo ko? Pykčio ar gėdos?

- Ryt atvesi savo tėvelį. – spiegiančiu balsu beveik išrėkė. Ji mėgo kviesti būtent vyriškos lyties gimines, kad jie jėga išmokytų drausmės.

- Atleiskit, bet savo tėvo neatkasinėsiu tam, kad atneščiau kaulų krūvą su jumis pasikalbėt. Nebent fosilijos susikalba tarpusavy. – šiaip ne taip išlaikiau ramų veidą, o tai padaryti buvo sunku, nes klasėje garsai pasikeitė į tokį garsų juoką, kad tikėjau, jog už sienos esanti klasė spėlioja kas galėtų čia vykti.

- Pas direktorę. Dabar.

Pakilau iš vietos ir iškėlęs galvą nuėjau prie durų, daug kas iš sėdinčių pirmuose suoluose palietė mano ranką reikšdami pritarimą ir linkėdami sėkmės, bet man jos neprireiks, niekada neprireikia. Nulipęs laiptais į pirmą aukštą pabeldžiau į kabineto duris ir įėjau į malonią patalpą – sekretorės kambarėlį. Kadangi jos nebuvo atidariau kitas duris ir nusišypsojau.

- Labas, mama. – klestelėjau ant sofos ir susikėliau kojas kėdės.

- Juk prašiau mokykloje manęs taip nevadinti, ir sienos turi ausis. Atėjai manęs aplankyt? – moteris vis dirsčiojo sekretorės kabineto link.

- Ne, mane atsiuntė įvykdyti mirties bausmės.

- Kas vėl? – iš giliai atsiduso. Aš ją taip užjaučiau, bet kartu didžiavausi, nes net perkopusi 40 metų ji atrodo lyg 25-erių. Dar žinant faktą, kad ji gimnazijos direktorė… ir rengiasi lyg būtų viena mokinių… mano akimis ji – tobula. Labiausiai buvo gaila ir apmaudu, kad turėjau slėpti savo ryšį su ja, o mamą aš taip beprotiškai mylėjau, kad pamačius būdavo sunku neapkabinti ir nenusišypsoti.

- Biologę pavadinau fosilija, aišku, kiek pagarbiau, nei tai gali skambėti.

- Kaip toks geras mokinys, olimpiadininkas, gali taip prastai elgtis? – vėl atodūsis, bet jos mėlynose akyse jau žaidė juoko kibirkštėlės, o siauros lūpos dėl tvardomos šypsenos persikreipė į vypsnį.

- Juk visi turim savų minusių ir paslap… – į kabinetą įsiveržė Liana. Šlykščiausia mano matyta sekretorė. Nuskambėjo skambutis į pertrauką. Mama akimirksniu susitvardė, todėl pradėjau jau įprastą vaidinimą. – Atleiskite, pažadu, tai daugiau nepasikartos.

- Dar kartas ir būsi pašalintas. – staiga mano žvilgsnis šoktelėjo link jos ir lūpos prasivėrė iš nuostabos. Šito nesitikėjau. Ji niekada taip nesakydavo, niekada jos balsas nebuvo toks šaltas…

- Supratau. – jai linktelėjus durų link akimirksniu pasišalinau.

Koridoriuje jau laukė Bleikas, bet aš jam kažką sumurmėjus tik numojau ranka ir pasiėmęs striukę išskubėjau į stotelę. Kodėl taip skaudžiai tie žodžiai paveikė širdį? Nematomos ašaros svilino akis, todėl turėjau susikaupti, kad bandydamas jas užgniaužti nesipločiau veidu į žemę.

Pačiu laiku atbėgau prie autobuso ir įlipęs į jį išsidrėbiau sėdynėje griozdo gale. Fone girdėjosi kažkokia daina, kurioje kartojosi žodžiai: „Mano juokas išraižytas ant pilkos mūrinės sienos. Aidas mano silpstančių širdies dūžių primins, kad aš dar gyva… dar nesu mirusi. “ Žvilgtelėjau pro langą gėrėdamasis saulės atspindžiais ant cemento. Tobulas pavasaris. Staiga mano žvilgsnį patraukė prie autobuso durų stovinti mergina. Jos gan dailų veidą puošė plati šypsena, galėjau duoti jai vos šešiolika metų, bet tai atrodė taip keistai… mergina delnus laikė ant autobuso durų lango ir žvelgė kažin kur į tolį. Apsirengusi mūsų mokyklos uniformą: trumpą, languotą sijoną, baltus marškinukus ir žalią švarką. Netikėtai ji apsisuko ir griebusi už oro pradėjo baksnoti į langą lyg kažkam kažką rodytų. Apsidairiau ar kiti nepastebi tokio keisto elgesio, bet niekas nereagavo. Suglumęs atsistojau ir priėjau arčiau. Jei šalia būtų buvęs žmogus, mergina tikrai neatrodytų kaip beprotė, bet… ten nieko nebuvo. Staiga jos žvilgsnis sustojo ties manimi.

- Ką tu matai? – paklausiau, jos akys mane pribloškė, o širdis apmirė krūtinėje. Staiga pasidarė tamsu ir vėl atsiradau tam pačiam autobuse.

- Pažiūrėk, pažiūrėk. – griebė už rankos ta pati mergina. – Aš ten gyvenau… tai buvo gražiausi mano vaikystės metai.

Aplinka pasikeitė, jaučiau, kad vis dar stoviu už merginos, mačiau jos plaukus, kurie tamsoje kiek atspindėjo blankią švieselę. Priešais atsirado kažkoks žmogus. Vyras… nebuvau tikras ar jį pažįstu. Jo ranka pakilo, juodas metalas sublizgo joje. Norėjau bėgti, bet nesugebėjau. Šūvis perskrodė tylą ir abu su mergina suklupom. Nors jaučiau skausmą apkabinau ją ir ramindamas save pasakiau, kad viskas bus gerai.

*******************
Na, mielieji gimę mokėdami rašyti - nusodinkit mano troškimą to išmokti. Laukiu pagrįstos kritikos ir sarkazmo. Dėkui iš anksto.
2012-12-06 21:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-08 11:25
Aurimaz
Pasitikrinau pas visagalį gūglą, tenka pripažinti, kad su genetikos pagrindais prašoviau. Aš irgi kartais neatlieku namų darbų...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-07 23:43
Lapkričio
Sebastianai, o kur "apie pasakotoją", na kur "apie pasakotoją", Sebastianai? ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-07 22:51
St Sebastianas
P.S. Aurimazai, pasak mano žmonos, mokykloje nagtinėjamos genetinės užduotys. Tipo tėvo akys mėlynos, mamos rudos ar gali taksui gimti ežiukas?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-07 22:30
St Sebastianas
Aplinka ir daiktai

Personažai

Dialogai

Šiek tiek apie žudymą

Perskaičiusi šiuos patarimus galėsi rašyti geriau už bet kurį čia besilankiusį žmogų.:]

Esminis skirtumas tarp tave kritikuojančių ir tavęs yra tas, kad jiems negėda pripažinti, kad buvo laikai, kai rašė galybę šūdo. Aš rašiau, Meškiukas rašė, Aurimaz rašė. Tau ta stadija, kai vis dar rašai šūdą, tik nenori to pripažinti.

Tavo tekstai nėra tokia blogi, kad perskaitęs norėčiau eilinį kartą kelti diskusiją apie kūrinio vertinimą nuliu, tačiau iki dviejų netempia. Trūksta pagrindinių elementų, kurie kūrinį padaro patraukliu. Personažai kartoniniai, aplinkos nėra, istorijos jokios nepapasakoji. Perskaitai ir vienintelė kilusi mintis: kas iš to?

Jei nori kurti, pradėk nuo trumpų kūrinių. Stambus kūrinys yra sudarytas iš mažesnių gabalėlių. Jei nemokėsi parašyti trumpų gabalėlių, nesugebėsi parašyti ir didelio kūrinio. Dar vienas trumpo kūrinio privalumas - jį parašai ir gali užmiršti. Sukritikavo? Įvertini kritiką ir galvoji ko reikėtų vengti ateityje. Jei sukritikuoja ilgo kūrinio pačią pradžią jau teks tą gėdą tempti per visas tūkstantis du šimtais trisdešimt septynias dalis.

Planuok kūrinius. Net trumpam kūriniui netrukdo pasipiešti veiksmo vietos planą, nors trumpai apibūdinti personažus, pasižymėti esminius dalykus apie pasaulį. Žinoma, jei kūrinys parašomas vienu prisėdimu tai puikiai telpa ir galvoje. Jei apimtys reikalauja daugiau laiko vis dėl to reikėtų užsiimti ir planavimu.

Artimiausiu metu rekomenduoju aprašinėti tą aplinką, kurią gerai pažįsti. Ją bus lengviau aprašyti, sumažinsi tikimybę parašyti nesąmonių. Aplinka, kurią pažįsti yra ta, kurioje gyveni. Jei nesugebi įprastinėje aplinkoje sugalvoti nieko fantastiško, reiškia dar nepribrendai rašyti fantastiką.:] Lygiai tas pats ir su personažais. Kaip pagrindą imk draugus ir drauges, tėvus, dar ką nors, ką pažįsti. Galvok kaip jie kalba, elgiasi ir tuomet personažai atrodys natūralesni.

Iškviesk ką nors į dvikovą. Gal ne dabar, nes jėgos nebūtų itin lygios, tačiau jei jausi, kad patobulėjai (lengvai pajausi iš komentarų) gali pabandyti žaisti pagal svetimas taisykles.

Jei nori verkšlenti kaip tavęs niekas nemyli ir rašo piktus komentarus susikurk savo blogą, o geriausia nutaisyk duckface įsidėk į snukiaknygę ir parašyk: "Vajė kokia aš negraži". Tuoj atsiras keli šimtai draugų, kurių nepažįsti, bet kurie tave iš karto pagirsL "Jo atrodai, kaip traktoriaus pervažiuota višta." Jei nori patarimų, kritikos, vertinimo, nusileisk ant žemės, prisimink, kad pati nemoki rašyti ir baik žliumbti dėl kiekvieno nepatikusio žodžio. Mes, skaitytojai, norim matyti, jog su nauju autoriumi negaištame laiko, o padedame jam tobulėti. Jei progreso nėra, arba girdi virkavimus dėl kiekvieno griežtesnio žodžio praeina noras ne tik komentuoti tą autorių, bet ir skaityti jo kūrybą.

Iš komentatorių pastabų gavai daug, laukiam rezultatų ir iš tavęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-07 22:05
Oliw
Aurimiai, ačiū, šį kart nuoširdžiai :) manau padės tobulėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-07 21:34
Aurimaz
Man labai įdomu, kurioje čia mokykloje per biologijos pamokas nagrinėjami genetikos pagrindai? Na gerai, tarkime, kad suklydau - ten ne mokykla, o univiera. Tada kitas klausimas - kokį velnią univieroje veikia biologijos MOKYTOJA? Kodėl jos dar į dėstytojas niekas neperkvalifikavo? Ir direktorė... Ne, čia visgi mokykla su pagerintu biologijos kursu matyt.
Keista pasirodė, kad berniokas į savo motiną žiūri kaip į moterį. Vos ne meilužio akimis. Aišku, kaip kūriniui, prieskonis įdomus, bet jeigu tuo ir pasireiškia visa fantastika, tai labai blogai.

Pasigedau siužeto. Kas čia vyksta? Vardan ko? Ar čia pasakojimas, ar tik pasakojimo epizodas? O gal paprasčiausi bandymai, grafomanija?

Keli patarimai ateičiai:

1. Prieš rašydama įsitikink, kad žinai, ką nori papasakoti. Kad pasakojimas bus su mintimi, išpildytas nuo pradžios iki galo. O tai reiškia, kad jis turės mažų mažiausiai įžangą, dėstymą, kulminaciją ir pabaigą.

2. Niekada nepradėk kūrinio nuo  veikėjo biografijos papunkčiui, nebent labai gerai žinai, ką darai. Čia ne policijos nuovada, suvestinių niekam nereikia. Mums reikia paprasto dalyko - ISTORIJOS. Istorijos PRIVALO turėti užkabinančią pradžią, nes kabinanti pradžia - tai didžioji dalis darbo. Deja, biografijos retai kada būna labai kabinančios.

3. Žinok, apie ką rašai. Net jeigu rašai fantastiką, įsitikink, kad tavo fantastika neprasilenkia su sveiku protu. Net jeigu tavo veikėjai išras trisinchrobalbatroną ir tu sugalvosi visiems paaiškinti, kaip jis veikia, turi atlikti viską labai kruopščiai. Dabar net vaikai yra girdėję apie pozitronus, mezonus, mionus, prionus, stygų teoriją, žino, kaip teoriškai pagaminti branduolinę bei termobranduolinę bombas bei įvykdyti branduolių sintezės reakciją laboratorinėmis sąlygomis. Jeigu tu netyčia paliestum panašias temas, būk tikra, kad išmanai jas GERIAU už savo skaitytojus. Jeigu ne - pasistenk apeiti. Jau geriau toliau į mistiką, nei giliau į nesąmonę.

4. Nusiteik kritikai. Dievaži, jeigu čia ateitų koks fantastas, išleidęs tikras knygas tikroje leidykloje, net ir jis gautų savo skalbimo miltelių dalį. Vien dėl to, kad nuomonių yra daug, skonių - tuo labiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-07 01:43
Nuar
Teko pamąstyti, kas čia blogai. Staiga......o, būtent, čia viskas prasideda staiga, čia viską valdo "staiga" ir čia pastoviai kartojama "staiga", "staiga", "staiga"... Pastovi herojų krūpčiojimo būsena.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-06 22:56
Bičių Motina
Oliw, turėtum džiaugtis, kad tavo darbą skaito ir komentuoja. Tada gali susidaryti bent kažkokią nuomonę apie jo vertę. Patikėk, daug sunkiau, kai rašai ir nesulauki jokios reakcijos.

Man šita dalis daug maž normali, tik kartais atrodo, kad tavo galva dirba greičiau ne pirštai ir kai kurias detales praleidi sjubėdama.
Man va liko neaišku iš kur tas žmogus su ginklu atsirado. Jis autobuse važiavo, ar per langą juos nušovė. Kažkaip taip ir nesusidarė vaizdas galvoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-06 22:49
Meškiukas
Jei gerai tave suprantu, kiekvieną kūrinį turim sutikti kaip seniai prarastą draugą, pagaliau atnešusį tuos 10l, kuriuos skolinosi prieš penkis metus? Nuvilsiu, bet turbūt čia vienintelis skyrius, kuriame skaitytojai teikiasi parašyti daugiau nei tris žodžius po kūriniu ;) Tad jei rašai šūdą, taip ir bus pasakyta.
Žinoma, visada lieka petrauka.lt. Ten ne tokie išrankūs.
"Nepagalvojai, kad tas dirbtinis kieto bičo įvaizdis sukurtas specialiai, nes viduje jis toks nesijaučia? " - būtent, kad pagalvojau. Problema ta, kad čia TU bandai sukurti "kieto bičo" įvaizdį. Koks jis tavo kūrinyje? Savimyla, savigrauža, verkiantis kaip maža mergaitė, atseit labai šaunus (oooo, jis kalba apie mirtį taip drąsiai).
Geriau tu tuos pareiškimus geru kūriniu skleisk. Nes visa kita, nepyk, tuščiai į orą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-06 22:20
Oliw
:D čia ryškiai pikti dėdės susirinkę, aš mielai skaitau kritiką, bet ji čia skamba tikrai žiauriai lyg pasityčiojimas (tu čia twilight prisiskaitei ir parašei; kodėl pas tavęs herojus - kietas bičas) Niekas nebando pažvelgti giliau, nes atrodo, kad jums viskas turi būti aprašyta detaliai, kad ir durnius suprastų. Bandau tokiais parašymais po tekstu atkreipti dėmesį ne todėl, kad esu pakėlusi per aukštai savo kartelę, o todėl, kad žmonės ieško tik blogo ir nepastebi kažko, kad ir labai menkučio, gero, taip pat, tiesiog taip norėjau paprašyti kiek švelniau reaguoti, aš tik noriu išmokti rašyti taip, kad kas nors pasakytų - "pažiūrėk, čia ne blog'inis skaitalas, o kažkas rimčiau".
Nepagalvojai, kad tas dirbtinis kieto bičo įvaizdis sukurtas specialiai, nes viduje jis toks nesijaučia?
na žodžiu, išvada: Kai perskaitai kritiką turi norėtis siekti kažko toliau, bandyti, suvokti klaidas, suprasti, o čia po tokios kritikos tik susigūžti kamputyje norisi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-06 21:51
Meškiukas
Aš gimiau ne tik mokėdamas rašyti, bet ir sugroti Chopino "Fantasie". Norintys išmokti rašyti - mokosi ir į kritiką žiūri šiek tiek kitu kampu, nei tu. Jei palygintume Fantastikos skiltį su kompiuteriniais žaidimais, tai čia gauti teigiamą atsiliepimą taip pat sunku, kaip pereiti Insane Hardcore režimu shooterį su rpg elementais. Kitaip sakant - jei rašysi šūdą, o įrodinėsi, kad bezdi kalnapušėmis, tai nieko gero nesitikėk. Čia žmonės labai išrankūs kūriniams. Įsitikinsi, jei nuleisi savo kartelę kiek žemiau.

Ar gali dviem sakiniais atpasakoti savo kūrinį? Manau, kad ne.
Visų pirma: "kieto" vaikino įvaizdis kuriamas per daug dirbtinai. Dialogai sulipdyti iš girdėtų "kietų" dalykų, o siužeto paprasčiausiai nėra.
Kam reikia tokios ilgos ir neįdomios pradžios apie "kietą" vyruką? Kodėl tiesiog negalėjai pasakojimo pradėti nuo paskutinių pastraipų su mergina? Be to, norėčiau sužinoti kodėl visur lipdai tuos smagius dalykėlius apie skausms, mirtis ir dar bala žino ką, kas labai populiaru tarp tam tikro amžiau jaunimo?

Taigi, kritikos ir sarkazmo jau gavai. Dabar pirmą ir paskutinį kartą pabandysiu patarti:
Istoriją galėjai pradėti nuo paprastos scenos mokykloje. Tokių pilna. Kažkas kažką apstumdė. Kažkas iš kažko pasijuokė. Kažkas kažką apspjovė. Kadangi taip nori atskleisti protoganisto dramatiškumą, jis galėtų pabėgti iš likusių pamokų ir sėsti į autobusą/troleibusą (čia, jei labai nori dramatizmo, autobuso nr gali būti 666). Ten ir susitinka merginą, kuri kažką pamato ir kažką išgirsta. Jei nori - po to gali abu nušaut ir pagaliau prieiti prie fantastikos.
Vat už tokią sandarą, apipintą šiek tiek natūralesniais dialogais ir aprašymais, gautum šiokį tokį pagyrimą. Nebūtinai tokia pačia seka.
Na, bet čia tavo reikalas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą