Sutemos

Brendu į žvainą vakarą nuogom mintim,
Kažkur visai greta suvirpa sutemos.
Tik liaunos beržų šakos džiaugiasi manim,
Ir man taip gera čia, ir man taip būtina

Įkvėpti rudens liūdesį, sunkia našta
Įkritusį į mano delną. Keista net
Kad šioj užmigusioj tyloj pilka spalva
Kažkuo sušildo ir jausmus sugretina.

Galbūt todėl, kad miegantis nakties dangus
Išvarto, grynina suspaustą būseną.
Ir vėl bandau nuo negandų piktų nubust,
Ir dalinu perpus paskirtą pusę man.

Taip juk lengviau abiems, juk likom dviese mes.
Po lygiai padalinsim savo skaudulį.
Ir naujas margas lūkestis tolyn nuves,
Įsuks abu ruduo į savo siautulį...