Laukimas

15.

Ištraukus sopulį
su visa mėsa ir suokia,
plaikstosi dvasia -
pripratus
prie šilto, šalto -
ištirpsta diena
lyg balandis -
pamiršta ant asfalto.

Nepastebimai -
ateina naktis
ir mašinų vaitojimą sergi
mėnulis lyg sargas
ir nutolsta naktis -
kelius, takus
mindama -
skindama proskynas.

Minam žolę
lenciūgais žvanginam
lyg žirgai - svaigstam -
nusimetę pančius
lyg vaikai - tyloj, rasoj -
neabejingi - vasarai, žiemai,
o jau mūsų laukia -
televizoriai, lagaminai,
nors sunku
iš minios išsiskirti
ir su namiškiais
atsisveikinti.

Saviškiams
neskauda galvų,
kad aukštai, viršuje
lėktuvai, traukiniai -
mūsų laukia -
nematomi keliai - laukia
sutemstant ir auštant -
nesulaukia,
tos auksinės legendos,
tos naivios svajonės -
vaikų, suaugusių valandos
lyg įstrigusios anginos -
mano vaiko gerklėj.