Ir tegul lietus ateis į širdį.
Pirštais baltutėliais prisilies:
-Na, kodėl žmogus manęs negirdi,
Kai esu toks vienišas išties?!...
Verk, lietau, man ant peties parimęs,
Kad neaidi tavo žingsniai naktyje.
Šiąnakt aš pabūsiu tavo draugė,
Kaip rytoj bus – nežinau, deja.
Gal rytoj ir neliūdėsi vienas.
Džiaugsiesi tamsia, drėgna cele...
Gal rytoj aš vienumoj blaškysiuos...
Tu tada ateik, priglausk mane.