Mėnesienos ir žvaigždės

11.

Atsikelti,
atsibusti sunku -
sugrubusiais pirštais
telefono numerį renku.

- Žmonės, sako, -
mieloji, meluoja
kad mėnesienos, žvaigždės,
kaip kelmai aviečių žydi.
Gruodžio mėnesį, -
žmonės sako, - mėnesienos
ir žvaigždės, išlipa
iš dangaus ir per dienas, naktis
ant stogų, šakų - budi budriai.

Sunku, akis praverti,
nubusti, susikaupti -
kažkas, mane kaltina,
kad langus, duris užkaliau,
pagaikščiu - aukštinį užrėmiau
ir mėnesienoms, žvaigždėms -
bučiuoju užpakalius.

Pro iliuminatorius,
pro nakties liukus -
mėnesienos, žvaigždės šviečia.
Lietaus lašai atsimuša
į akinių stiklus ir krinta,
miršta, žūsta -
tarsi vabzdžiai.

Žvaigždės - žiaurios,
šaltos, negeros,
o gyvenimas
lyg ugnis, lyg nutolęs -
nuo miestų, miškų
nuo mūsų žlibų akių -
greitasis traukinys.

Sugrubusiais pirštais
telefono numerį renku
tau, nepaskambinus -
būtų didžiausia šventvagystė,
didžiausia išdavystė -
be to ir man baisu
naktyje paklysti,
o vakaras, toks tylus
ir aš dairaus
pro aprasojusius
akinių stiklus.