Šiapus

Vis grįžau prie tavęs ir atrodė -
viskas krito po raidę, po žodį,
lupos pleiskanom, draikės skutais,
tarsi odą,
varžančią jau,
būtum kur
išsinėręs.

Man atrodo, kad viskas kartojas -
šitos žaizdos.
Luošystės.
Tos naktys,
kai pasensti greičiau
negu dievas,
kai mirtis
nusidėvi vien lapkričiais,
bet paskui - vėl iš ryto nubusti.
Tik į saują iškosti
su dūmais 
jauną kūną, gyvenantį
šimtmečius.

Ne, ne tai -
net jei sniegas į plaukus -
jis ištirps -
juk žinai, kad nešalta,
nors asfaltą ir padengė ledas -
bet kažkas vis dar sukas,
vis šoka  - -
tai paspausk iš viršaus,
jei (...) nustotų,
ar atverki duris -
jeigu beldžias.