Rašyk
Eilės (73825)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10430)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Rado...

Rekomendavo: Teta_Santa


          Nepajutau, kai prie manęs, dar neatitokėjusio nuo netikėtai atsivėrusios namelio palėpėje bažnyčios,  priėjo teta Santa ir beveik pašnibždėjo:
  — Radau.
  Matyt, norėdamas paklausti, ką ji radusi, pirmą kartą  taip arti pažvelgiau jai į akis ir regėjau, kokia didelė erdvė jos akių rainelėse sutilpusi – gyva, pulsuojanti kaip žvaigždė, pasirengusi priimti ir glausti, nešioti savyje, kas galėtų būti vertas šventovių palaiminimo. Dabar jau žinojau, ką reiškia pabūti danguje, tik truputį nejauku, kad atsiradau, apeidamas Šv. Petrą – raktininką, budintį prie jo durų. Tačiau, regis, ir jam buvo įdomu suprasti, kaip šitaip galėję atsitikti — dar vis  žiūrėjau tetai Santai į akis ir laukiau.
  — Ieškojau, jau beprarasdama viltį, kad surasiu ir štai radau. Sakyk, dzieduli, kaip man atsidėkoti.
  — Girdėjau, vadinant teta Santa.
  — Taip, dzieduli, taip. Dabar, deja, jau teta Santa, bet buvo laikas, kai ne teta ir ne Santa. Net laike pasimečiau, bandydama atsiminti, kada taip būta. Nepatikėsi. Ir nereikia, bet įsitikinusi, kad jo ieškoti pradėjau dar aname amžiuje. Gal net jo pradžioje.
  — Tikiu, teta Santa.
  — Tiki?
  — Žinau, teta Santa. Dabar ir jis jau ne kaip tada.
  Pokalbis trumpam užspringo. Tylėdama, net  nepakrutinusi lūpų, vienuolė peržegnojo mane, paskui  save, atsigręžus panoro peržegnoti ir Pivašiūnų Šv. Marijos – nuliūdusiųjų paguodos paveikslą,  bet ranka  jos pakibo ore, o lūpos tylai ir aiškiai pasakė:
  — Dziedulis žino. Jis tikrai žino. Meldžiu, Dievo motin,  pasakyk Petrui, te atkelia vartus, kad ir dangus, ir Dievas  su mumis būtų ne tik poteriuose.
    Tačiau dabar jau man neatrodė, kad tik aš žinau, ko taip atkakliai ieško teta Santa, o dangaus durininko  vardas jau nekilstelėjo aukščiau – įsimintame iš tetos akių paveiksle priartėjo alyvmedžių giraitė - nedidukė, bet vis dėlto giraitė. Tiesa, nežinojau ir nežinau, kur Lietuvoje galėčiau tokią surasti, tačiau abejoti jos esatimi irgi nedrąsu, kada po ją šmėsčioja įkyrus, bet nenuobodus kritiko Kęstučio, dažniau vadinamo Tiktaku, šešėlis, o norėdamas jį ištrinti, ne pagal metus greitas ir vikrus Viktoras, vis užšoka ant jo, vis patrypia  – tikras, natūralus. Beje, nestebina, kad šią procedūrą atlieka XX a. pradžioje, kur, kaip manoma„ gyvenimo tempas lėtesnis ir nuosaikesnis“. Anksčiau žinota, jog Viktoras puikiai įvaldęs teleportacijos reiškinį — per trumpas akimirkas įveikia didžiulius nuotolis. Asmeniškai esu liudininkas, kaip  jis šauniai teleportavosi į Harker man padovanotą karietą, kad net  parašiau:
 
    Didžiulė naujiena buvo sutikti karietoje Medį. Pamatėme jį lyg nukritusį iš dangaus ar atėjusį iš sapno.
      — Medi, tu čia? – tryniau akis. – Kokie pragarai mums kiaulystes krečia? Negi tu, Viktorai? Nagi šypsokis, tark žodį, duok ranką. Vis tiek nepatikėsiu.
      — Labas, — pasisveikino Viktoras ir: — Matai, Pranuci, kaip būna. Kada kartu gyvenome Ž. Žolėje, arčiau juk vienas kito buvome, o per visus metus ten nė karto nesimatėme. O štai dabar sakau: Labas. . Spaudžiu ranką ir tikiuosi, kad tokį susitikimą pažymėsime bent išgerdami po taurę šampano.

      — Aš Tau, Viktorai, bačką alaus atritinsiu. Paties stipriausio. Bet negi tu čia? Tai neįmanoma.
      — Dabar jau įmanoma. Rodykite, kaip čia gyvenate, — gražus buvo išvaizda, dar linksmesnis savo kalba Viktoras Medis — poetas, skulptorius, dramaturgas, dailininkas ir... Ne viską net žinau, kas jis dar, bet Dievas šito žmogaus neužmiršo,  gausiai apdovanodamas jį talentais. Tačiau ar tikrai tai jis?
      Paėmiau už rankos, prisispaudžiau petimi ir nieko nebeliko daugiau daryti, o tik patikėti, kad tai jis, Viktoras Medis, kuriam dažnai rašinėjau laiškelius, neužmiršdamas palinkėti: „auk, Medi. “   
      Statinės alaus neatritinau, nors tai, ką iš jo išgirdau, brangiau negu karalystė. Apie tai kalbą geriausia turbūt  pradėti Medžio žodžiais:
                    mintimis teleportuojuos
                    peršokau erdvės taškus –
                    judu
  Kuomet yra tokia reiškinio pradžia, jau nesunku teleinportuotis, teleeksportuotis, mintis perkūnyti į paveikslus, paveikslams įkvėpti gyvybę ir ateiti į svečius tikruoju esamo žmogaus pavidalu. Priemonės taip padaryti, matyt, sukauptos pačiame žmoguje, bet jas reikia surasti ir išmokti jomis šeimininkauti. Viktorui Medžiui tai pavyko, bet man prireikė ilgai dėlioti tašką po taškelio, jog suvokčiau, kad prasideda nauja žmogaus būties epocha: žmogus kuria iš savęs, arba Savęspi judėjimą erdvėje ir geba teleportacijos būdu persikelti iš vieno jos taško į kitą.

  Tuomet, prisimenu, Vynas paklausė: tai kodėl visi taip ilgisi karietos? Tačiau jau tada buvo parašyta, kad taip džiugiai pasitikę Viktorą ar tik pirmiausia ne dėl savęs, nes jautėme, kad toks kelionės būdas griauna pertvaras tarp Vakar ir Šiandien. Galėjome tikėtis, kad galime save teleportuoti bent į Ž. Žolę, kur pasilikę tiek daug bičiulių, (o ir Harker, žinoma,) ir pavaikščioti dar neužžėlusiais mūsų pačių mintais takais. Bet kaip tai padaryti?
      (žiūr. „V. Medžio TELEPORTACIJA“, 2007 -12-14)
 
  — Tai kiek metų jau, kai šitaip atsitikę? Be trupinėlio penki, a? — klausiu ir pats atsakau, kad – taip, be trupinėlio penki. Ir net pykteliu, kad Viktoras, straksėdamas ant toli nutįsusio Tiktako šešėlio dabar užsiima ne tuo, kas reikia. Niekuomet nemokėjau pavydėti jam dailininko talento, bet šį kartą taip elgtis nebuvo nuodėmė. Kad ir kaip pasitikėtum regėjimo atmintim, tačiau ji vis tik netobula, lyginant su paveikslais, paliktais drobėse: — Viktoooraaaiii!  Meeediii!...       
  Ir vėl atsitiko taip, kad mano akys įsisiurbė į tetos Santos akis.
  — Iš kur šita giraitė? Alyvmedžių? Lyg skaitęs, kad tai šiltesnių kraštų medis. Turbūt net nesu iš arčiau matęs.
    — Jau šalnos baigėsi // žydės alyvaos, bet tai, Pranuci ne alyvmedžiai. Lietuvoje iki šios dienos alyvmedžių giraitės nežinau, bet ją reikia turėti, — pasakė ji,  o  elektroninė Šv. nuo  etažerės ir  irgi: — Reikia...
  — Viktoooraaaii! Meeediii, — vėl išgirdau šaukiantį manimi begarsį balsą. Darėsi neramu, kad ir kaip besistengčiau, tačiau neparodęs alyvmedžių  giraitės Viktorui, atėjusiam čia su dažais, drobe, pastovu, niekuomet nepasiseks jos iškelti iš tetos Santos akių, sodinti, auginti, puoselėti netaisant, kad Vilniaus
Jeruzalė taip netoli, nepaisant, kad girdžiu, jog teta Santa  irgi kone šaukia:
  — Tik nenustok ieškoti, dzieduli. NENUSTOK IEŠKOTI. Užkeikiu raganiškai ir meldžiu vienuoliškai — NENUSTOK!
  — Manau, kad netrukus jie ateis. Abu. Vienas su dažais ir molbertu, kitas su rašalu ir jau vidurnaktyje parašytu dienos eilėraščiu, — patikinau, o kad būtų įtaigiau, paklausiau ant etažerės žiburėliais alsuojančią Šešiasdešimt Septintą Biblijos knygą: — O gal dar neparašė/ nesukūrė.
— Jau. Kai visada. Arba beveik, kaip visada, - atsakė elektroninė ir:
       
          Negaliu ilgai laukti, gaišti
          ir tuo pat metu mosikuoti,
          nusitvėręs pagaikštį.

          Laukdavau ilgai, kol kavalieriai išeis,
          o su jais išeidavau ir aš,
          nes buvau gudrus...

  — Jis. Tikrai jis. O jėzus – marija, tai jis, — suaikčiojo vienuolės abate teta Santa. — Dzieduli, ir jūs visi: dėde Vidini, varduvininkai Dionyzai ir Virgailė, ir visi visi, sakykite, koks dangus per jus jį pas mane, o mane pas jį  siunčia? O Viešpatie, atleisk man, nusidėjėlei
       
          Ir stovi eglės, pušys,
          užsiplieskusios tuo švytėjimu tyliu,
          o aš ant visų išdavikių supykęs
          atvirai pasakyti galiu:
          sniegui sningant,
          ašarom lyjant,
          suradau adatą
          ir šiene.
2012-11-18 20:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-24 15:57
Žilis_
skaičiau, skaičiau ir nutariau, gal būt reiktų į save pažiūrėt ir da kritiškiau...sveikinu ir lenkiuosi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-24 00:24
Aurimaz
Kažką supratau, kažko ne... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-20 16:11
Pranas
Ačiū, Laukinuke...
Nieko, kuo galėčiau būti įdomus mūsų skaitytojams negebėsiu parašyti. Tikiuosi, kad Viktoras Medis, piešdamas iš tetos Santos akių alyvmedžių giraitę  iš tikrųjų  nupieš didesnius dalykus, gal  Alyvu kalną, ar kažką tą prasme...
Bet tai tik ketinimas, Obelėle. Tik.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-20 14:53
Laukinė Obelis
Pranas tik plunksną miklina. Dar porą juodraštėlių paskrebens, o tada jau kaip pils į konkursą, kad lygių jam nebus!
Tikrai, Pranai, Jūs privalote parašyti, nes apie XX a. pradžią turėtumėte išmanyti daugiau nei mes visi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-20 13:58
Pranas
Alyvmedžiai ne atsitiktinumas, bet iki to laiko žadu dar parašyti
Praleiskim.
Ačiū, Ūla.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-20 12:40
klimbingupthewalls
alyvmedžiai atsitiktinumas, ar visgi į Konkursą taikėte? reiktų gal perkelti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-18 21:41
Teta_Santa
Būnu tuo, ko ieškai manyje:
ramybe, viesulu,o gal tiesiog žmogum?
Būnu tuo, ką saugai manyje:
tikėjimu, viltim, o gal net meile?
Sakai gražius žodžius,kurie
tarp mūsų sienas stato rakto neįteikę...
Aš būsiu tuo, ko tu nesitikėjai rast-
trapumas lašo, vakaro žvaigžde,
aš būsiu kūdikio juoku ir 
tavo vieniša palaima....

P.S.: Praneli, dėkui.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą