Iš knygos ,,Saulėgrįžos metas“ (2008)

***
Tu mano mintyse -
Kaip virusas,
Kurio negaliu ištrint.
Gal uždegt žvakę
Mirusiems?
Gal ji padės užsimiršt?
Ant seno kaip laikas
Papiruso
Surašyti lemties
Ženklai:
Atvėrei sielą
Nemylinčiam,
Vadinasi - pražuvai...
Lyg kvailė paskutinė
Ženklų tų
Nemačiau,
Tarsi drugys naktinis
Į kaitrią liepsną
Lėkiau.
Atnešei širdin
Vien pragarus,
Ašaras - į akis.
Šaipos nusenę raganos-
Laikas atgal negrįš...
Tik tu klajosi
Kaip virusas
Mano minčių takais.
Dega žvakė
Mirusiems.
Jie nepareis...

Vizija

Tartum benamė meilė stovėjo prie uždarų durų
Išmaldai ranką ištiesus.
Lengvi jos drabužiai plaikstėsi vėjy, o lūpos virpėjo.
Numetei centą jai abejingai nė nepažvelgęs,
Ir nematei, kaip jos skruostu krištolo rasos riedėjo...
Lijo lietus, kaukė vėtra už miško ir tyliai
Numirė paukštis tarp sodo šakų įsivėlęs.
Plyšo dangus, baltas sniegas pažiro,
Ir mėnesienoj ledinėj viską užklojo...
Vien tiktai meilės širdis skaisčia ugnimi
Sniege tam liepsnojo...


***

Ramu širdyje. Išsivadavau.
Lengvumas toks,
Lyg būčiau grįžus iš mirties.
Dar kelią tolimą Lemtis mana nuties,
Vaivorykštės spalvom kaišytą...
Nenoriu grįžt. Pavėlavai...
Ruduo jau greit. Vaisius kaštonai meta.
Ir suka amžiną Likimo ratą
Sparnuoti Viešpaties kariai.
Lai užželia visi keliai.
Ištiesusi rankas lyg burtų dvieilį kartoju:
Te praeitis  man niekada nesisapnuoja.
Širdis laisva. Ir tai yra gerai.