Aviliai

1.

Vėjai plėšo
lapus
ir saujom svaido
į mus, o mes -
pilni minčių, paslapčių,
pili prieštaravimų,
o mūsų - pažadai -
žali, žali, kaip kopūstai,
kaip runkeliai,
kaip rožės, lelijos,
ir mes, gyvensime -
kažkur pietuose,
o gal šiaurėje,
ten, kur motinos
morkas ravi,
vaikus augina,
bulves sodina
ir dirbti, keliauti -
nebijosime, būsime
lyg su strėlėmis,
lyg su ietimis
ir nubusime -
su šampanu,
su gėlėm rankose
ir niekas iš namų neis
pasipuošęs
bučiniais.

Pro rūko
užuolaidas -
mylimosios veidą
regiu ir nenuleidžiu,
nuo jos akių,
o jaunavedžiai -
pilni, kupini atradimų
praradimų,
ir besiskleidžiančių -
žiedų, vėliavų
ir jų, jaunų gyvenimai
kaip apsakymai,
kaip novelės,
kaip uždraustos meilės -
keli variantai
ir atsilupęs - durų, langų,
nagų lakas ir begalinėse
istorijose -
įdegę rankos, kojos
ir žvaigždėm
šviečiančios akys
ir atšvaitai
ant lėktuvų sparnų
ant nugarų
ir pašvaistės
tolimų gaisrų
ir mus, nustebina -
nauji sodai,
nauji aviliai
kurie bus su mumis
nustebinę, pritrenkę
savo grakštumu,
gražumu
ir prabudę, gilią naktį -
akina - savo baltumu
ir mes, niekur neisime
iš tėvų namų.