Iš ciklo

8.

Persižegnoju
tris kartus,
o ausyse -
ratų, kiaulių cypimas
ir mano gyvenimas
nuo mėšlo -
šykštus, o grūdai
byra ir byra ir jau
ant širdies gera,
ko nepametęs -
leidžiantis saulei
buvau suradęs
ir dabar, kalbėsiu
kaip per radiją.

- Miškai,
laukai apsnigti,
o keliai - dulkantys
ir be prošvaisčių -
dulkia aklas,
bejausmis lietus.
Vėlei Vėlinės,
vėlyvas ruduo
ir baigiasi -
žmonių, žydinčių
medžių ir bičių
bičiulystė.

Ruduo nudirs
ir mums kailį,
beržams, klevams -
nulups žievę
ir ant tavo delno -
ar ne kraujo lašas
žuvie?

O katinas
nuo stalo
nušoka ir jam sunku -
apversti liežuvį,
o gyvenimas -
bus kitoks.

Ilgai laukiau
šito vakaro,
reikės gerai atsigerti,
reikės
gerai atsikvėpti
ir mūsų Baimė sugrįžta -
šaltais vakarais.

- Pajuos laukai,
miškai pavargę -
žaluma kaip plaukai
nuo kalvų nuslinko,
nukrito lapai
ir nuo juodų medžių,
nuo žalumos -
moterų lūpos,
kaip žemuogės
nuraudo ir ištvino -
ežerai, upės,
o tau, žuvie, koks skirtumas -
valtelės žvejų,
ar brakonierių -
lengvai prisimerki
ir mane, kaip katiną
veji namo.