Motociklas

3.

Jaučiu -
kūnų virpesį
ir tave sutinku -
mirga medžiai
ir tūkstančiais balsų -
gieda paukščiai
ir iš po debesų,
iš po ratų - liejasi
linksmos, nuostabios -
žiemos
melodijos.

Laužas dega,
eilėraščiai dega,
o saulė
padėjusi galvą -
ant žemuogių kalno -
su manimi derasi
ir bunda pušynai,
skruzdėlynai
ir bunda -
prabėgę vaizdai...

Ir su tavim derasi -
medžiai, krūmai
nugalėję šaltį, siaubą -
pušynai, karklynai
prieš saulę raivosi

o mus - žudantis,
žūstantis Laikas -
traukia, nežinia kur
ir voliojasi žodžiai,
kaip paskutinės
sniego gniūžtės -
tavo laive

Žiedais, žodžiais -
žudžiau
save, tave
ir vandens lelijų
neradau,
o motociklas
lyg šėtonas
ir negaliu jo
sutramdyt,
ir negaliu -
savo ir tavo -
širdžių sustabdyt
ir lyg statulos
eglės, pušys -
šoka, juokiasi -
kelio šonuose,
o šventam Petrui -
maldas, kažkas kužda
ir mums, širdis skauda
ir degina sprandus
užkritęs, už apykaklių -
kažkoks užmaršties
akmuo...

O žiema - rausta,
kaip senmergė
ir ištirpsta,
kaip sniego gniūžtė
ir nuskrenda kaip paukštis
ir barbena snapu
į mūsų langus
ir mums gimsta -
dar vienas skiemuo...

Galim viltis
ir nusivilti
ir galim iškrist -
iš tavo valties
ir aš, atsigėręs -
alaus surūgusio -
galiu užmigt -
amžinu miegu,
o ir tavo pėdsakai atauš -
po mėtom, rūtom
ir aš, parašęs -
kelis sakinius -
užsidėsiu -
patirties akinius,
o tavo patirtis,
kaip mergiotė
ir mane -
vakarais kirkina
ir aš, užmingu -
nurijęs, tą kartų
Praeities kirminą.