Penki atsidūsėjimai

Išėjai pačiame vidurvasary,
Kai sėklas skraiduoles
Brandino dygiosios usnys,
Vaiskius žiedus iškėlė nuodingi kūkaliai
Ir pabalę rugiai
Nuolankiai  nulenkė galvas.
Kas galėjo žinoti,
Kad viskas seniausiai prirengta?

Ėmė skleistis geltoni gvazdikai.
Šaukte šaukė
Jų veriantis kvapas:
Dalgis jau išgaląstas!
Saulės pasotinta žemė
Ruošias atvert savo glėbį,
O akmeninė tyla –
Užrakint tavo lūpas!

Netikėjau.
Nenorėjau tikėti ženklais,
Nenorėjau klausytis žodžių.
Įsikibus laikiausi vilties,
Kad laiko tėkmė
Bus negreit patvenkta
Ir išeisim kartu,
Lyg dvi bangos, sudužę į krantą. 

Ir kaip aš nesupratau,
Kodėl rankos šitokios vėsios?
Jos saujoj daugiau neparneš
Pirmų riešutų,
Nebeduos ką tik nurėkšto obuolio,
Kad abudu pasidalintume.
Ir ugnies nebeužkurs,
Nes tu išėjai ir negrįši.

Šiauriose rudens vėtrose blaškosi
Lietaus drengiamos
Tavo obelys,
Gūdžiai ūžaujantys ąžuolai,
Lapus, lyg gedulo  laiškus,
Pavėjui barstančios liepos.
Palūžau skaudžioj vienumoj.
Į ką man dabar atsiremti?