Net jei netiki tuo, geležis netirpi vandeny.
Kam prašai iš rudens išsirengti - nuogumas apakins.
Nors įkyriai taip knibžda – gyvenk, juk lig šiol gyveni
apie kitką,
Tu uždegi žvakę.
Aš uždegu žvakę
Ištylėt. Kol prisnūdusiu vaško flamingu nurims
ką sapnuojam, kada į kaltes kaltės neįsitenka.
Kai įkyriai taip maudžia – nebūk, tik nebūk nebūtim,
tik ne tu,
Vos lieti kryžiaus ženklu.
Liečiu kryžiaus ženklu.
Kaip ilgu. Ir įkyriai taip bilda, kad viskas ne taip,
Neišgrynintos frazės, jaunystė ne pagal programą...
Geležis netirpi, bet tik tol, kol ugnim išbandai
Ir taip veržia, taip veržia...
Neverk.
Aš juk neverkiu, mama.
Taip šį kūrinį pakomentavau nes man skaitant sukelia keistą jausmą, geras kūrinys įvertintas teisingai.Man patiko. Žinoma iešmininkas labiau, bet ir šitas nieko.
Įdomu - geležis netirpsta vandeny, bet ją įveikia ugnis, kurią savo ruožtu užgesina vanduo, neįveikiantis geležies. Susipainiojau hierarchijoje, bet net supainiotas galiu pasakyti, jog kūrinėlis patiko, ypač žvakių šviesoje kryžiaus ženklu nusausintos ašaros.
flamingas čia iš kur atskrido, nuo begemoto nugaros ? :) jau geriau būtų ",...feniksu vaško nurims ", banaliau, bet ne taip manieringa :) - o eilėraštis gražus, patiko - 4