Nauji keliai

1.


Atsigeriu,
pieno rūgusio
o alus, kvepia rūtom
o tuščiom krantinėm
šliaužia vėjai
kaip žalčiai
ir vienas su kitu
negali išsiskirti.
Girti, pikti
užkietėję vėjai
įširdę vėjau
švilpia, staugia
lyg prieš katastrofą
ar mirtį, o aš, noriu
graudumu atsilygint
ir suklupt
ant viešo kelio
kur visi lygūs

Švyturys,
pakrantės -
nei katerio,
nei valties -
suklupai ant žemės
ir ašaroji veltui
naktis ateina
ir už stalų tuščia
ir baigiasi šokiai,
o valytojos - pluša
ir kažką piktai
panosėje murma
ir gęsta
lempos lepios
ir krinta
snaigės lengvos

ant rudens  altorių
sakramentų noriu
šokėjai mato - mane
nusivylusias moteris
bet niekas
mūsų balsų, negirdi
ir grįžta -
pikčiausias,
šalčiausias vėjas -
visas voratinklių pinkles
išardęs
ir tramdo
senius vėjas
ir visos šakos -
mėto lapus
ir lyg obuoliais
senius aplipusios ligos
ir naktys ilgos
ir dienos trumpos
ir ligos, ligos

o aš, iš lapų
graudumo,
švelnios ramybės
plaukiu prieš srovę
gražiuoju, piktuoju
tą, seną Praeitį
su šaknimis
išrovęs
O senelė
kaip ir Pranas,
seka pasaką,
pasaką ilgą,
moterys šluoja
traktoriais
išpurentus kiemus,
o senelė, glosto
patvory,
prie lentos
prisiplojusią smilgą
ir glosto katę -
lyg artėjančią žiemą.
ir slepiasi sniegas
po išmirkusiais lapais.
žiema, kaip moteris
ant baltos lovos
išsities
ir ta dienų, naktų
begalybė
išnirs
iš nakties
ir naujus vieškelius,
naujus kelius
nuties.