Vienišo Sipario istorija

Nepasakosiu kaip sunkiai Siparis gavo sūrio. Niekas nepatikės, kad Siparis sunkiai gauna sūrio.
Sipariui trūko tik sūrio.
Šiandien jis turėjo visko, ko trokšta vieniša širdis.
Namuose jis prisiminė, kad jam reikės dalintis sūriu su Mamedova.
Toks sutapimas: prasidėjo liūtys ir smarkiai žaibavo.
Nukentėjo draugai, kurie ėjo aplankyti Sipario ir Mamedovos.
Kaip taisyklė draugai dažnai kviečiami valgyti sūrio arba gerti degtinės. Siparis tai žinojo.
Kazlas ir Maceina ėjo galvodami, kad Sipario nebus namie ir juos pasitiks Mamedova, o tada jie sužinos iš kur kojos dygsta. Tą akimirką į juos trenkė žaibas, bet jie išgyveno. Maceina prarado žadą, o Kazlas atvirkščiai: nuolatos kalbėjo, kaip sako gavo Dievo dovaną.
Kažkiek žaibo teko ir Sipariui,  jam vis dažniau vaidenosi, persekiojo baimė sulaukti atsitiktinio vaiko, kitaip sakant, neapsaugoti ir pastoti. Siparis suabejojo ar Kazlas jam draugas. Kad Maceina įtartinas draugas – jis abejojo ir prieš žaibą. Tai jį galutinai palaužė ir jis nutarė viską, ko trokšta širdis, paslėpti nuo draugų ir Mamedovos. Kodėl jis turi vaišinti sūriu abejotinus draugus?
Žaibas pakeitė gerų žmonių gyvenimus. Prasidėjo sunkūs laikai.
Siparis nutarė ne suvalgyti sūrį su draugais ir Mamedova, o viską paslėpti geresniems laikams ir geresniems draugams.
Jis sušuko: aš paslėpsiu viską, ko trokšta širdis.
Siparis pasakė, kad nenori dalintis viskuo su Mamedova.
Mamedova, išgirdusi, kad Siparis viską užkas ir su draugais nesidalins, išėjo į kitą kaimą paklausti Babajaus: ką daryti?

Babajus prieš dieną buvo užspringęs žuvies ašaka, todėl gulėjo mirties patale.
Mamedovos jis nepažino, todėl pašaukė ją Teresėle.
Mamedova tyliai stebėjosi Babajaus liga.
O gailestingos sesutės  Teresėlės, Mamedova paklausė kokios žuvies ašaka užspringo Babajus.
Jai Teresėlė neatsakė, nes  buvo išvarginti būdėjimo prie mirštančiojo, todėl miegojo. Teresėlė sapnavo, kad Babajus pasveiko ir pilnas jėgų vejasi ją ir nori jos. Sapne ji net apsilaižė.
Prie ligonio atvyko duobkasiai.
Jie kramtė obuolius ir laukė, kada Babajus numirs.
Mamedova ieškojo progos, kada Babajui sugrįš sąmonė ir ji galės paklausti, ką jai daryti, jeigu Siparis užkas viską, ko trokšta širdis.
Babajus kovojo su mirtimi ir pramerkė akis:
- Prarijau menkės ašaką, girdi, Mamed?
Nesulaukęs atsakymo jis vėl užsimerkė.
Mamedova labai gailėjosi.
Prabudusi Teresėlė pamatė Mamedovą ir apsiverkė.
Jai pasirodė, kad sapne, kada Babajus vijosi ir buvo bepagriebiantis savo mylinčia ranka Teresėlės besidraikančius plaukus, pasirodė besijuokiantis Mamedovos veidas.
- Sakyk susimildama, Teresėle, ar geras gyvenimas yra šalia Babajaus? – paklausė Mamedova.
Teresėlė taip pravirko, kad ji pati ir užspringo savo ašaromis nieko neatsakiusi Mamedovai.
Užspringo mirtinai.
Mamedova tik palietė jos plaukus, tarsi būtų norėjusi nušluostyti ašaras.
Babajus užgeso, kada menkės ašaka vertikaliai atsistojo ties kaire akimi, užspausdama miego arterijos prieigas. Štai todėl Babajus užsilenkė net nepamatęs kaip giliai pergyvena Mamedova.
Sielvarto apimta Mamedova, net nepajuto kaip rieškučiomis sėmė ir rijo Teresėlės ašaras, tarsi norėdama nusinuodyti.
Tyloje lašėjo ašaromis virtęs vanduo.
Mamedova nebeprisiminė, kaip pastatė paminklą Babajui, kaip pakasė darže Teresėlę.
Namuose jos laukė nuogas Siparis, kuris užkasė viską ko trokšta širdis.
- Šiąnakt sapnavau menkės ašaką. Babajus bandė iš manęs tą ašaką atimti, bet aš buvau stipresnis. Ką tai galėtų reikšti, Mamed?
- Eik, apsirenk, ką nors.. negaliu žiūrėti, - pasakė Mamedova ir nualpo.
Siparis pagalvojo, kad laikas atsikratyti Mamedova ir tokiu būdu su niekuo nesidalinti viskuo, ko trokšta širdis.
Jis ėmė smaugti apalpusią moterį.
Įėjo Maceina ir Kazlas.
Maceina tylėjo, nes buvo trenktas žaibu, o Kazlas paklausė:
- Susipykai su Mamed?
- Iš kur tu čia ištraukei?
- O kodėl pamačiusi tave nuogą ji nualpo?
- Esu pakankamai gražus. Esu gražesnis už Babajų.
- Man į tai nusispjauti. Pabaik su tą savo Mamed ir nešk tą sūrį – valgysim.
Siparis galvojo kaip čia nepavaišiinti draugų ir sugalvojo:
- Sūris apnuodytas.
Kazlas apalpo, o Maceina sėdo ant suolelio ir užsidengė galvą – jis neapsakomai apsidžiaugė, kad draugas išgelbėjo jį nuo mirties.