Mamedova nuo pat ryto ieškojo kaip įgelti Sipariui, bet nerado.
Siparis sėdėjo užsitaisęs trimis šoviniais šautuvą ir laukė, kol Mamedova ims gelti.
Po gimtadienio Maceina kasė tvenkinį, nes buvo karštos dienos, o taip norėjosi atsigaivinti.
Mamedova priėjo prie Sipario ir parodė ženklą, kurio negalima rodyti vyrui su šautuvu.
Siparis šovė ir peršovė sau koją.
Siparis suklykė.
Garso banga išjudino žemę aplink Maceinos kasamą tvenkinį.
Nuo smūgio didelis žemės luitas nukrito tiesiog Maceinai ant galvos. Iš žemės krūvos kyšojo tik jo darbščios rankos.
Mamedova, supratusi ką padarė, pamatė tik du kelius: pirmas kelias: nusišauti ir mirti kartu su Sipariu, antras kelias: gelbėti peršautą Siparį.
Mamedova paskambino telefonu Babajui. Tas ilgai nekėlė ragelio, nes buvo supykęs, kad Mamedova retai paskambina į jo gimtąjį miestą Babastana. Šiknos skylė tas jo Babastanas, bet jo valia. Kada Mamedova papasakojo savo istoriją, Babajus pasakė savo patarimą:
- Tapk nudiste ir išgelbėsi pasaulį. Mes čia visi nudistai, todėl niekas nesišaudo.
Mamedova metė ragelį ir griebė Siparį gelbėti, nes suprato kiek daug laiko ji prarado kalbėdama su Babastanu.
Kiek galėdama ji tempė praradusį sąmonę, peršautą Siparį link ligoninės.
Kelias ligoninės link vinguriavo pro vietovę, kur Maceina kasė tvenkinį ir žemės grumstas nukrito jam tiesiai ant galvos. Kitas būtų numiręs vietoje, bet ne Maceina.
Maceina šaukėsi pagalbos. Žemės dulkės jam slėgė akis ir kuteno nosį.
Mamedova išgirdo pagalbos šauksmą, bet kuo ji galėjo padėti?
Ji, kaip ir kiekviena moteris būtų padariusi, griebė Maceinos rankas.
Maceina, pajutęs moterį ar prarasdamas sveiką protą, stvėrė moteriai už kojų.
Tai ir išgelbėjo visus nelaimės dalyvius.
Pajutusi vyriškas rankas laikančias ją už kojų, Mamedova, kaip ir kiekviena moteris, leidosi bėgti.
Kada ji įbėgo į ligoninę, rankose ji laikė Siparį, o kojas jai buvo apsivijęs Maceina.
Chirurgas tuojau ligonę fotografavo savo asmeniniam albumui. Jam tai buvo gražu.
Visi trys buvo paguldyti į nechirurginį skyrių, nes visa ligoninė laukė jų mirties. Jie pavydėjo tokios begalinės meilės.


Sigitas Siudika











