Suolelis Vingio parke (konkursas: FL) (stabdis)

Suolelis Vingio parko, kuriame kasdien bėgiodavau, pakraštyje visuomet būdavo tuščias. Čia niekada nesėdėdavo saulėkaita besimėgaujantys senoliai ar meiliai apsikabinusios įsimylėjėlių porelės. Niekada. Gerai pagalvojus, tai buvo ganėtinai keista, bet aš apie tai negalvodavau. Tiesiog vėl ir vėl bėgdavau pro šalį paskendęs savo mintyse. Tądien atokiąją parko vietą pasiekiau žymiai greičiau nei įprastai.

Nors paprastai aš bėgu pastoviu, neskubriu tempu, šįkart rodės lyg kojos neštų mane daug sparčiau.  Kaip įprasta, mintyse paskendus savo kasdieniuose rūpesčiuose buvo gan netikėta taip greit išvysti laukymę, kurios viduryje riogsojo senas, daugelį metų neperdažytas medinis suoliukas. Žvilgtelėjau į chronometrą: 26 minutės. Paprastai, pradėjęs bėgti šią vietą pasiekdavau ne anksčiau nei po 43 minučių. Žymiai padažnėjąs pulsas taip pat signalizavo jog tempas šįsyk buvo gerokai aukštesnis.

Stabtelėjau, norėdamas atgauti kvapą ir nuostaba aplankė mane darsyk. Šįkart nustebau gerokai labiau: ant vienišo suolelio laukymės viduryje sėdėjo vyriškis. Dešimtis, o gal šimtus kartų mačiau šį suolelį, vaizdas visuomet buvo tas pats: stovėjo sau vienui vienas, visų apleistas, net paukščiai ant jo nenutūpdavo. Vasarą, rudenį, žiemą- niekas nedrumstė jo ramybės.

Vedamas nepaaiškinamo smalsumo, neskubėdamas priartėjau prie sėdinčio vyriškio. Pusamžis, akiniuotas vyras, juodu nudrengtu lietpalčiu ir keista ilgais bryliais, nenusakomos spalvos, skrybėle pamojo man ranka, kviesdamas prisėsti.

-Prašom drąsiau, - nusišypsojo nepažįstamasis, pastebėjęs mano neryžtingumą. Atrodė lyg jis lauktų būtent manęs. Gūžtelėjąs pečiais prisėdau šalia, ištiesdamas pavargusias nuo intensyvaus bėgimo kojas. „ Velniškai patogus suolelis ir kodėl ant jo niekas niekada nesėdi? “: pamaniau sau, atsirėmęs nugara į aukštą, raižiniais išpuoštą atkaltę.

-Patogu ar ne? - lyg perskaitęs mano mintis pasisuko skrybėlėtasis. -Mokėjo anais laikais daiktus gamint, mokėjo.

- Anais laikais? Manot, kad šis suolelis labai senas? - susidomėjau.

-Aš ne manau jaunuoli, aš žinau, - šyptelėjo pageltusiais, greičiausiai nuo tabako, dantimis pašnekovas.

-Jūs ką, gal antikvaras?

-Oi ne, - nusijuokė jis. –Aš Drifteris, - ir vos, vos kilstelėjo savo juokingąją skrybėlę.

-Albertas, - linktelėjau aš. - Drifteris... keistas vardas, Jūs- užsienietis?

-Ne, ne tai ne vardas, Drifteris tai profesija ir taip- aš ne vietinis, - geranoriškai paaiškino naujasis mano pažystamas.

-Hmm, niekada nesu girdėjęs, o kuo verčiatės? - apėmė mane smalsumas.

Skrybėlėtasis trumpam susimąstė ir lėtai, apsvarstydamas kiekvieną žodį ištarė: - Ypatingai svarbių krovinių pristatymu. Taip- ypatingai svarbių krovinių pristatymu, - jau ryžtingiau pakartojo jis.

-Oho, turbūt įdomi veikla, o aš tik paprastas dantistas.

-Mes visi nepaprasti, mano drauge... - prieštaraujantis balsas nuskambėjo keistai paslaptingai.

-O žinot, kiek laiko jau čia bėgioju, nė sykio nemačiau, kad ant šio suolelio kas nors sėdėtų. Jūs pirmasis, - nusprendžiu pasidalint savo pastebėjimais.

-Žinau, - sausai ištarė jis.

-Žinot? - nusistebėjau. - Jūs taip pat čia dažnai užsukate? Keista, kad anksčiau nesu Jūsų čia sutikęs.

- Nieko tokio, mes susitikome pačiu laiku, - griausmingu balsu nusijuokė vyriškis...

Staiga vaizdas prieš mano akis pradėjo mirgėti, lietis. Parko medžiai išskydo, rodos lydėsi, kol galų gale viskas virto vientisa purvo spalvos mase, tįstančia žemyn, lyg pliurzė, kuria išdykęs vaikėzas tėkštelėjo į važiuojančio automobilio priekinį stiklą... Dar po akimirkos viską pasiglemžė neperregima tamsa.

Man norėjosi pašokt, bėgt, kažką daryt, tačiau pasijudinti negalėjau, balsas pradingo taip pat. Ir tik savo galvoje girdėjau beviltišką veblenimą: „O dieve kas tai? Kas čia vyksta? Man bloga! Aš miegu?! “. Keletą sekundžių, kol netapo galutinai tamsu, akies krašteliu dar galėjau stebėt, kaip mano pašnekovas, abejinga veido išraiška, ramiai sėdi sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

-Krovinys numeris CL-2434А pristatytas, - greitakalbe išbėrė trečios klasės drifteris Kresas, numesdamas planšetę su ataskaita vyresniajam budėtojui ant stalo. Ir, nieko nelaukdamas, patraukė išėjimo link. Žengęs keletą žingsnių atsisuko į budėtoją:
- Tiesa, primygtinai prašau priminti šefui, kad man dar nesumokėta už praėjusios savaitės reisą. Dar vienas toks bajeris ir galėsit išbandyt savo naująją kušetę,- bedė pirštu į kampe stovintį minkštasuolį Kresas.- Žiūrėk kokia apdulkėjus, jaučia mano širdis ant jos dar niekas nebuvo prisėdęs... – kvatodamas pranyko tarpduryje drifteris.