Vaikų namų vaikai

Guntai ir Pranui -
skiriu.

Vaikų namų
vaikai,
kaip obuoliai kartūs,
matyti, ilgai buvo  -
be pavardžių, vardų.
Prisiminimais,
voratinkliais apsikarstę
ledų laukiantys
ir gulintys,
prie radiatorių
lyg močiutės pečiaus,
tėvų, svečių laukiantys
ir nekantrūs laikrodžiai
išmuš tas ilgas
laukimo valandas
ir užkukuos gegutės
ir į vaikų namus,
išmokę įvairiausių
įsipareigojimų
sugrįš žmonės -
atvežę duonos ir ledų
o namuose -
sniegas, vėjas
ir ištisus metus
ištryptos žolės,
molio brydės.
Dieną, naktį -
šaltis, sniegas
ir lietus, lietus -
ištisus metus
ir lyg iš išgąsčio
nuo šakų
varvantis medus

Smilksta žvaigždės,
tarsi žarijos, iš po pelenų.
Želia žolės, mintys,
ir želia šakos
kaip vaikų rankos
kylančios į aukštį,
o akys, kokios akys -
viršum stalų
ir vaikų, namų ribose -
rūdija peiliai, šaukštai
ir klykia - išviję žiemą,
tie benamiai paukščiai.

O mintys
vis vien panyra
kaip grūdai į dirvą -
vaikai kaip tėvai žaidžia,
kaip medžiai, krūmai -
išsiilgę meilės, šilumos
ir to, vaikiško, beviltiško,
kaip ašaros lietaus,
o pasaulis - šiaurė, pietūs -
svetimi ateis, priglaus
ir turi, ne mažiau
už kitus rūpesčių -
kas su vaikais valgo,
žaidžia, dirba

Linksta krūmų,
medžių šakos rudos,
o vyšnios, kriaušės,
net keista -
aplipę kriaušėm,
obuoliais.
Užanka šuliniai
ir senos kūdros
ir slepiasi vaikų
laukinės saulės,
po praeivių žvilgsniais,
po šuliniais giliais.

Prikrito kriaušių, obuolių,
ir vyšnių, slyvų
tarsi sekundžių,
o čia, nežinau, ko daugiau -
vaikystės, ar jaunystės
ir visas, tas pasaulis
traukiasi, plečiasi
ir kūdikių - akys plečiasi
ir aš, kaip svečias
pažaist su vaikais,
ant nupjautos žolės
susigundžiau.

Vaikų namų
vaikai
kaip obuoliai kartūs.
Rytais, runkelius raviu,
vakarais - šienauju
ir tą, ištryptą brydę žolėje
ir tą, šabakštyną, dilgėlyną
ir tą, pilką šviesą uždegu,
kai rankomis paliečiu,
tą įspūdingą
vaikų pasaulio vidų.

Kas, tuos vaikus
užėjus pavojams,
išgelbės,
jeigu, ne tu, Gunta,
jeigu ne aš,
o jų tėvai - niekados
kas metai pasikartos
lyg padėvėti rūbai,
be motinų, tėvų,
prarastos kartos
kreipiuosi į visus,
ištirpo ir mano, Pranai
muskuluose molis
ir apkloju vaikus
įsiridenęs į vaikų namus
kaip meteoras -
stiklinis ir šviesus.

Ir smilksta
akyse tos žarijos
iš po pelenų -
statomos skulptūros
laivai atplaukia
iš okeanų, jūrų
į vaikų pasaulius
ir žvilga akmenys -
iš būsimų kalnų.
- Žmonės, miegokite -
ramiai, ramiai -
jau pavasaris,
jau lengviau sumigo
vaikų namai.