Neskaitau jau poetų — per daug apsiniaukę vokai, Per dažnai ištuštėjus erdvė atkartoja žodžius — Jie vis rašo ir rašo keisčiau apie tai ir ne tai, Apie kiemą ir namą, bemieges naktis ir sapnus, Apie ankantį akmenį, snaigių drėgnąsias giesmes Ir raudojantį vaiką prie avilio, pilno medaus — O juk rieda greiti traukiniai — pasiliekame mes — Jie išsiveža žmones, kurie su mumis neuogaus, Be kurių sutrupės šuliniai, tik šunelių daugės, Ir visai negraudins dabartinių dainų turinys. Neklausysiu poetų — per daug ištuštėjo erdvės, Kai pilkšvi traukiniai — pats tikriausias eilių kratinys.
jei tik apie tą utiutiu, kaip kad sakai, tai tada tikrai neidomu. labai apgailestauju, šis klausimas manęs niekada nejaudino, nes tai tik prasidedantis ir niekaip nesibaigiantis procesas. būtų kur kas įdomiau sulaukti atvykstančiųjų į iš tuštėjančią erdvę. arba išgirsti apie tų išvykstančiųjų bandymą susivokti naujose teritorijose. tokie etnologiniai atspalviai dar būtų verti dėmesio. dabar tik popsinis graudenimas, bet jausmo atžvilgiu, apie traukinius ir jų paliktą ilgesį įtaigiau dainuoja Vilčinskas.
p.s. eilėraštis balansavo ant banalumo ir nebanalumo ribos. bet rezultatas atrodo kritimu į popso bedugnę, lyg mėšlo gabalėlio lėkimas į tarpeklį.
Tai ,kad čia ir "KOniu jasna" (arkliui aišku. Kaip ant delno - apie besikratančius traukiniuose ( ir kituose vežimuojan čiose priemonėse)bendrapiliečius, kurie daro utiutiu. Gal bent pavadinimą vertėtų perskaityti prieš komentuojant, o apkaltinti banalybėmis visada lengva tuos , kurie rašo paprastai ir aiškiai , neprigrūda pasąmonės kliedėsių, visokių žinomų vardų ir tt.
O kad įkast norėjai ir paprovakuoti irgi aišku:)
turbūt pirmąsyk tave taip pakomentuosiu.
nelabai aišku apie kokius kratinius kalbi, bet tai ką parašei, tai kitaip nei banalybių kratiniu su pora nebanalių intarpų ir neišeitų pavadint.
Kiekviena vieta, kurią tu myli, tau visas pasaulis... bet meilė jau nebemadinga: poetai ją nužudė. Jie taip daug rašė apie ką, kad niekas jais nebetikėjo, ir manęs tai nestebina.
("Nepaprasta raketa")
tačiau ir tai labai teisingai ir įžvalgiai pastebėta:
Joks menas nėra moralus, nes meno tikslas yra emocija dėl emocijos, o gyvenimo tikslas – emocija dėl veiksmo.
skaitant jūsų eilėraštį, pagalvojau, kad meilės pasigendama yra tose visose rašliavose, be kurios, gyvenimas nėr tokiu prasmingu, kokiu yra mylit jį - gyvenimą. Būtį. kada rašote apie poeziją, ką matote joje, ir ko pasigendate. taip pasirodė skaitant.
man patiko šitas jūsų kūrinys; jame yra tokio emocinio užtaiso - nuoširdaus. raiška vientisa, nėra išdekoruotas, NAUJO, atrodo, kad išraiškos priemonės jau atsiradusios antrame plane, kad mintį išreikšti, anksčiau, dažnai išraiškos priemonės, dekoras grojo viename lygyje su mintimi, kuri neturėjo tokios dinamikos, lyg ir trūkinėdavo, nueidavo į antrą planą, o pirmu smuiku grot pradėdavo raiška, nors visada kūriniai nestokojo jausmų, emocijos, bet šie buvo labiau siauresni; dabar atrodo plačiau globaliau išsiplėtę, ar aukščiau pakilę jausmai - kurie kaip ir nesuvaidinti. nuoširdus rašymas, organiška raiška, dinamiškai plėtojama mintis - raiška tarnauja tekstui priemone. O tai labai gerai. Ir ji nėra nuobodi. (na dėl melodingumo, nereikia sakyti, juk visada šitą dalyką stebite ir nepaleidžiate.
(labas.)
Kam skaityti poetą? jo žodžiai - vien mintys
Kur prasmė atkartoti - paties jo jausmus?
ir metaforos skambios, vargiai tespindi
užsispyrusioj sieloj, kai raštas blyškus...