Vakarais, kai nutyla šnabždėti spiritu kvepiančios mėtos, Rankos sutemas tempia, nuplaudamos antspaudus pirštų, - Po naktiniu skliautu toks alsavimas sklinda: minkštas ir lėtas... Ir atstumai savaime, nuo akių ligi lūpų ištirpsta.
Tokia tamsuma, kad akys negali atskirti balta, ar juoda, - Spengia aplinkui tyla, jog atrodo, negali taip būti... Suklastoti sniegynai birželį žiedų kvapnumu išsiduoda, Mes į sutemų glėbį įkritom, kalti ir pavargę truputį.
Sudrėkusios valtys prie kranto, juntu, kaip blauzdas apkabina. Mes tokie svetimi, kad prišąla drugeliai prie pirštų, - Ši bejausmė naktis, trim lašais lyg užnuodija vyną, Tik, nuogi ir nekantrūs, nuo šitokio jaudulio virpa.
Rytuose pakvipo laužai, dūmais runas Danguj nutapę... Gal nematė Dangus po skliautu, kas įvyko, kai sutemos mainėsi... Susiglaudę delnais, savo nuoskaudas tyliai išsakę, Į skirtingas puses toldami, pasiklystam akių įstrižainėse.
pirmi du geriau nei antri du. ypač kliūna trečiasis. turiniu.
forma išlaikyta, sklandi, bet skaitymui stringanti, sudėtinga, sunkiasvorė tokia. gal taip ir turi būti. o gal tik man atrodo. ir visgi tam neturiu priekaištų. dera prie tos bejausmės tamsos.
Spiritu kvepiančios mėtos gerai. Čia labai taikliai pagautas tas jų...aštrumas.
Kažkodėl tai man visai neuostabu, ka Pitita nesupranta kas tas blauzdas apkabino, nors prieš tai ir yra aiškiai pasakyta, kad - mes į sutemų glėbį sukritom kalti ir pavargę...Na bet aišku, jei Pitita su kuo sukristų į sutemų glėbį, tai jam nedaeitų, kad gali ir blauzdas apkabinti WHA...a...na o jei apkabintų Pititai, tai klaustų - klausyk, ar tu nežinai, kas čia man blauzdas apkabino...lyg dar kažin ko ir bala ko kartu būtų prikritę ir sukritę ir...ai, nu žodžiu taip toliau.
Bet tikriausiai, galimai ir panašiai, kad jie sėdi valtyje sumerkę kojas į vandenį, tik ne pažodžiui tai aprašyta, bet va šitaip, kai šmakšt įkiši kojas į vandenį ir jis apkabina blauzdas ir kad tik blauzdas, o ne aukščiau ir išduoda, kad vanduo ir kad sėdi sumerkę nu kojas a la tipo:D
Kažkas čia mačiau piktinosi ar buvo neaiškume dėl to, kad - tokie svetimi, nes prieš tai lig ir artimi, bet...na nerandu aš niekur prieš, kad būtų užsiminta, kad artimi, nes o bet ir tačiau, parašyta ir aprašyta taip, kad jie gali būti visai, visiškai visiškai svetimi, netgi pirmą kartą susitikę ir todėl tada taip ir gaunasi...kaip ir pajustas kažkoks tai sielų artumas, tipo - ta nepaiškinama, arba tik gamtos paveika aiškinama trauka, bet...tokie svetimi. Nu tai aišku, kad svetimi, jei žmogų matai pirmą, arba vos ne pirmą kartą, arba žinai jį tik iš tolo, bet niekada nesi bendravęs/bendravusi su juo, nors, aišku, dar ir kaip gali būti įsimylėjęs/įsimylėjusi, bet vis tiek būsit kol kas svetimi, net ir vienoje valtyje.
Čia yra apie svetimumą ir suartėjimą. Panašiai, kai sakoma, jog svetimam žmogui išsipasakoti daug lengviau, vieną kartą sutiktam visiškai nepažįstamam bendrakeleiviui traukinio vagone galima papasakoti tai, ko niekam ir niekada nesi sakęs/sakiusi. Tik šiuo atveju tai ir dar didesnis ar pilnesnis, neįprastesnis suartėjimas, kurio beje, nereiktų painioti su vienos nakties nuotykiais, nors tai akivaizdžiai ir yra galimai vienos nakties nuotykis, bet tai nuotykis dėl sielos būsenos, o ne dėl kūno, kai noriu, noriu ir noriu ir lipu net ant ožkos/ožio...a..a la parašiau komentarą:DDD Geras, geras šis eilėraštis, nepaisant kosmetinių sutrikimų, nes jų kaip ir nėra...tiek daug ar net daug, nes..nu va:))
Eilėaštis, kaip trapus judėjimas po pirmojo (ar net trečiojo) pasimatymo tamsą, kuri slepia negrabius judesius, klišes, nedidelius spąstus, kuriuose keli blaškosi tik dėl ritmo ar rimo apnuoginti žodžiai.
O juk apie tokį pasimatymą nieko ir napapasakotum, tiesiog trūktų oro, per daug visko per vakarą, ir esmės myktum, įbedęs žvilgsnį toli horizonto pusėn. Skaitytojas liktų nuviltas.
Autorė puikiai įvaldžiusi rimavimo meną, turi savo stilių, yra lyrikė iš didžiosios raidės, bet dangų galėtų rašyti ir mažąja. Atskleista tema: svetimi. Nors neišvengiama štampų, klišių, tačiau eilėraštis skamba, priverčia truputį pasikapstyti technikoje ir pan. dalykuose, todėl almanachui tinka. 4
pirmos dvi eilutės - superinis dūris. pažymėtina, kad skirtinguose fonuose kartojasi dangaus ir akių motyvai (veidrodžiai), o tai jau reiškia svetimumą. "mes tokie svetimi" - taisoma eilutė, nes tekstas ir taip apie tai kalba, nors rimui ir tinka. 4.6
iš tikrųjų, labai puikus kūrinėlis. aš tik noriu užsiminti apie vietas, kurios neatrodo stiprios. aišku aš ne apie rimavimą kalbu.
Sudrėkusios valtys prie kranto,
juntu, kaip blauzdas apkabina.- kas apkabina, kas. eilėraštis labai sklandus, todėl beskaitant iškart pastebimas šis nesklandumas. prieš tai dar rašyta apie nuvargio truptį, tada minėtos eilutės ir staiga — mes tokie svetimi...tas truputį, o paskui didelis svetimumas čia neatrodo tinkamai. tiesiog pjaunasi. taigi, manau neapsispręsta, kas sava ir kas svetima šiame eilėraštyje.
p.s. galvokit ką norit, aš nemoku taip rašyti kaip jūs, todėl žinokite, kad man yra leista teikti šiokias tokias pastabas. aš pats sau leidau )
sėkmės. aš čia ateisiu, kai norėsis sklandaus eilių rimo. ir šiaip.
drugeliai prie pirštų priinė A. Sokurovo filmą Motina atrodo ar Tėvas, bet vienžodžiu ten mirštanti ranka tarp pirštų suspaudžia drugelį...žiauri tokia mirties metafora...