Ližė (I)

Atrodė, vardas keistas – Ližė,
Tačiau vėliau, kai jį kartot pradėjau,
Gražiai prigludo prie širdies –
Kaip ir žiedai gėlių
Prie jos karštai alsuojančios krūtinės,
Kurias nunešdavau jai dovanų.
Tariau ne kartą jai:
- Nepyk,
Jei kartais pavadinčiau Lize.

Nusišypsodavo
Ir glostydama mano petį,
Kad prasmingiau galėtų pažiūrėti į akis:
- Jei duonos būtumei tešla,
Į krosnį, kaip pyragą  šaučiau,
Kad  mano vardas
Tavo burnoje nestrigt...

O Visagali,
Daug dienų praėjo,
Net neprisimenu, kada nuklydęs ten buvau,

Tačiau  Ašašnykai
It neužgesęs žiburėlis -
Banguoja ežeras
Iš jo prisikelia Grūda,
O aš  brendu per gilių sodžiaus smėlį,
Kad  nors va taip
Galėčiau susitikti su Liže...
Žemai lig penčių  sunkos krenta kasos,
Užžarsto kaip šluotelės jos pėdas basas.

Toli - iki  mirties - jos šitaip užsižarstė
Ir tik eilėraštyje dar bandau surast...