dileris

jis sėdėjo sulankstomoje plastmasinėje kėdėje
ant bendrabučio stogo, tekant saulei, susisupęs į kareivišką striukę,
pavogtą iš jauno savanorio, kurį gerokai nugirdė dar praeitą rudenį, parke.
apačioje, balų išdaužytame stadione, pažįstamas
treniravo futbolo komandą, už stadiono žydėjo saulėgrąžos,
švintančio rugpjūčio dangaus fone.
dviračiu prazvimbė spuoguotas ir liesas laikraščių berniukas.
o jis sėdėjo ir laukė, kaip buvo pratęs. stengėsi atrodyti ramus, bet

greitai pradėjo kramtyti nagus, trinti drėgnus delnus
į nubrozdintus kelius, ėmėsi pervarstyti batų raištelius,
paskui už nugaros išdygo uniformuotas policininkas,
iškratė po kėde numestą jo kuprinę, ramiai apžiūrėjęs turinį išsišiepė
ir paklausė:
- kaip gali tai paaiškinti?

jis išgirdo plakant po oda savo širdį ir jautėsi pavirtęs
milžinišku būgnu, kuriuo pamišę indėnai
bando prišaukti lietų. jis neatsakė. šoko nuo stogo ir matė,

ankstyvą langų valytoją, statantį kopėčias,
matė robotą, šluojantį kambarį,
iš čiaupo tekantį vandenį, tuoj apsemsiantį butą,
prie kėdės pririštą kavinės, kurioje jis plauna indus,
savininką, su žaliu obuoliu dantyse,
matė ant kilimo miegantį vaiką, įjungtą televizorių,
pamerktas gėles, ant palangės auštantį citrinų pyragą,
jis matė savąjį veidą, atsispindintį balose.