įaugęs

mano tėvas sakė - nepamiršk kaip girgžda langinės
sugrįžtantys visada duoda menkutį ženklą
dar kartą sutepti vyriai ir perdažyti rėmai
išlieka tas pats vaizdinys atminties grovelyje
dar jis minėjo laukus ir suartą dirvožemį
pėdų įspaudus ir į rieškučias netelpančias sėklas
jomis sudygai - sakė jis - rugių vandenimis plaukei
ir gelbėjimosi rato nereikėjo kad išnirtum
sapnuoti liepė dienomis raikytą duoną
o naktį pagalvę iškedentą dėti užu lovos
pailstantys nusipelno pogulio o tau budėti reikia
nuolat kartojo tėvas ir taisydavosi akinius
sulig pavasariu mačiau kaip auga beržai
kartu sulą gėrėm ir inkilus statėm giedantiems
o sugrįžę į trobą ištiesdavom kojas prie krosnies
tik nebuvo pelenų ir grindys molinės šalo
---
dabar nejauku kai tik vakaras budina sielą
pagalvė ne tokia iškedenta kaip vakar