telefono būdelėje

su išsipūtusia kuprine ant pečių, užmiestyje, mane užklupo lietus.
aplinkui nebuvo nieko. tik apleista telefono būdelė. ragelis karojo,
beveik siekdamas grindis. sienos buvo išgraužtos rūdžių, langai -
suvarpyti kulkų,

ant grindų mėtėsi daugybė žetonų. iš nuobodulio,
o gal iš smalsumo, pamaitinau jais amžinai išsižiojusią,
bedantę metalinę burną. nors nesiruošiau niekam skambinti.
žmonės man mažiausiai rūpėjo,

tačiau ragelyje pasigirdo sunkus kvėpavimas.
būdelės langai aprasojo, ji prisipildė rūko.
išgirdau skalbimo mašinų užimą ir prislopintą jauną balsą:

- taip, aš skalbykloje. ch-r-r-r kažko vėluoja.
greičiau pasiimtų tą krepšį...

ir tas balsas staiga pavirsta tavo balsu, tu spaudi kažkam
šlapią ranką, šoki į vogtą automobilį, leki tolyn, tolyn, iš miesto,
sustoji tik sutemus, tamsioje lauko kino aikštelėje,
čiumpi nuleipusias gėles nuo galinės sėdynės,
įšoka graži mergaitė, bučiuoji ją; vėliau iš kažkur išdygsta policija.

... ir šlapimu atsiduodanti kalėjimo kamera. mergaitė verkia ir aiškina tau,
kad nebegalite daugiau matytis, kad tėvas įdarbino ją vejų pjovėja.
tu nežinai, ką sakyti. ji nueina.

... ir tau jau per penkiasdešimt. aprūkęs baras. siurbi alų,
nieko nebesitikėdamas iš gyvenimo.
per anksti pasenusi, prisidažiusi padavėja prisėda šalia atsipūsti.
paprašo pridegti jai cigaretę. pasakoja, kaip, būdama šešiolikos,
prarado kairiąją ranką, pjaudama veją kaimynystėje.
pasakoja apie nesėkmingą santuoką, nusižudžiusį sūnų.

sėdi, klausaisi, nedrįsdamas atsistoti, ir tau kaupiasi ašaros.
nors lietus seniai liovėsi.