savižudybė

tylus ir ramus tu ir pusiau nuogas tėvas. matai jo krūtinės plaukus. matai,
kaip mėsininko peiliu
jis be gailesčio raižo stalą, aptrauktą ornamentuota klijuote.
tavo vaizduotėje tie ornamentai virsta seniausio miesto gatvėmis,
tvenkiniais ir fontanais, šviesiais ir baisiais, kokius terastum
nuzulintuose prieglaudos senio, sėdinčio saulės atokaitoje, prisiminimuose.
jais pamaldžiai dalijosi ištisos kartos.
kol prekinių traukinių griausmas išpranašavo ano pasaulio pabaigą,
o į vagonų tarpus spėjusių sušokti darbininkų, valkatų ir studentų širdys tirpo vilty. dabar

tėvas, suspaudęs lūpas, burzgia kaip senas lėtas taksi.
taškosi seilėmis. susivėlusi
motina prisvilina vakarienę. kambarius bematant užtemdo dūmai,
ir atrodo, kad stojo troški naktis skurdžioje Pietų valstybėje, kur žmonės
atsiduoda sulytomis ir nusišėrusiomis priemiesčių katėmis, tad

išeini pasivaikščioti. žydinčioje alėjoje
prisimeni literatūros ir muzikos pamokas. Gėtę. Mocartą.
paniūniuoji žinomos simfonijos fragmentą. gražu ir liūdna.
už nugaros pasigirsta pritariamas tūkstančio kojų trepsenimas. tave seka
ilga laidotuvių procesija. sustoji pievutėje, grožiesi:

mergaitė juodu kaspinu plaukuose užsisvajojusi spardo gatvės akmenukus.
prieina per daug arti. rankovės nėriniai švelniai paglosto tau pirštus.
įsidrąsinęs šūkteli: - kas mirė? ji atsigręžia. tyra ir įžūli.
nusisega nuo lieso kaklo sunkų medalioną ir, tarstelėjusi užsienietišką vardą,
sviedžia į pievą. lombarde patenkintas iškeiti jį į aštrų ir šaltą, tviskantį senovinį peilį, kuriuo
prasipjauni sau gerklę.