Kalnas

mano viršukalnėje miega paukščiai pirmapradžiai
giesmės jų niekas šioje žemėje nėra girdėjęs
vaikystei juokiantis o paauglystei smengant skradžiai
jie ilgesingai sukosi lizdus snapus užvėrę
ir klojo plunksnomis kuomet paika jaunystė verkė
kol vieną naktį supratau manieji paukščiai dingo
ieškojau mėgdžiojau keistus balsus braidžiau po pelkes
miškus ir proskynas kur ąžuolai tvirčiausi linko
plėšriausi žvėrys slapta persekiojo godžiais žvilgsniais
o žmonės tik stebėjos ir pamišėle vadino
menu kaip kartą po lietaus gvildenos rytas tingiai
ir priartėjo kalnas kurį rankos apkabino
prigludo kūnas prie stuomens daugiau nebesiskyrė
aplipo akmenim dulkėtais apžėlė žolynais
galiausiai ramuma į sielą kelią prasiskynė
ir mirti nebijojau kai tekėjau medžių syvais
ugnies ratu pavasaris sugrįžta nesuradęs
kitos prasmės tiktai iš po žiemos išsprogti vėlei
mano viršukalnėje miega paukščiai pirmapradžiai
sugrįžę o galbūt į niekur taip ir neišėję