vakarienė. nukryžiavimas

prie vakarienės stalo susėda visa šeima.
iš pradžių paprasčiausias dienos aptarimas: žirgų lenktynėse B. O. atsiliko
vos keliomis sekundėmis, seneliui tai kainavo dviejų mėnesių pensiją;
„Benediktinų“ gimnazijoje įvyko susišaudymas, žuvo vokiečių kalbos mokytojas,
mamos meilužis. vėliau atneša vaisius ir saldumynus, ir
prasideda pokalbiai apie laimingesnius laikus:

„kadaise ir aš turėjau šunį. baltą ir garbanotą... „

tas šuo lydėdavo mane iki mokyklos, linksmai bėgdamas paskui dviratį.
buvo ūkanotas rytas. virvagalį ant kelio palaikiau gyvate. skubiai pasukau vairą.
pervažiavau savo šuns pėdą. visa laimė, kad iš kažkur išdygęs
kaimynas baldžius mokėjo elgtis su gyvūnais. sutvarstė sužeistą koją.
greta jo namų buvo naminių gyvūnėlių kapinės.
mano šuo ir pasiliko pas jį visam laikui.

dabar vaikščiojau į mokyklą pėsčias. trumpindamas kelią
kirsdavau baldžiaus kiemą, užgriozdintą lentomis, vinimis ir plaktukais.
baldžius buvo trumparegis ir vienišas žmogus. nuolat apsipažindavo.
palaikydavo mane savo dingusiu sūnumi. tik prisiartinęs visai arti
tarsi rengtųsi bučiniui, pasakydavo: - ne, smakras ne tas, -
ir liūdnai priglausdavo mano šunį.

ryžausi savo šunį pagrobti. sutemo pakankamai,
o žemė buvo minkšta ir tyli. baldžiaus namuose nedegė šviesos.
pirmiausia patikrinau miegamąjį. vėliau visa, kas liko. šuo buvo dingęs.
vien ant grindų kur ne kur mėtėsi kelios nepanaudotos vinys.