2.

- Linksmai atrodai, Vakare, - sakiau,
Kai pakvietė suburti  mudviejų duetą.
Ir iš tiesų – tegu ne pasaka,
Bet prie alaus
Į pasaką įeiti lengva
Ir štai jau stovime abu,
Bičiuliškai sudėję ant pačių rankas -
Pozuojame tikėdami, kad kas kada
Per  nuotrauką  pažvelgs į šitą laiką
Užmirš net poterius, net savo būtį,
Matydami neįprastą  duetą.

Prilipo Kalendorius prie akių
Ir nusiminęs tarė:
- Šių metų mano lapai dar be judviejų,
Tačiau Naujieji jau atvers lapelį
Su parašu:
<b>Per  šventą  dieną MOTERŲ
Bičiuliai du pozuoti duetu sumanė,
Tai - Vakaras Visų ir Pranas Karlonų. “[/b]

Tyliu, klausydamas ką Kalendorius šneka,
Kol netikėtai pamatau vaizdelį:
Sukritę iš dangaus, dueto gerklėje,
Jau  vyturiai čiurena:

Čyru –vyru, tita – tita
Čia alus  – tik  dekoracija keista
Iš tiesų, dainuoja vyrai
Saulei  leidžiantis apibrėžtumo erdvėje.


P. s:  Vakar, priėmęs pastabėles „ŽŽ“ komentavusių “Vakaro kvietimą“ truputį nedrąsiai, abejodamas, bet parašiau:
Dėl „užsižeidimo“...
Taip, yra čia jo, bet man atrodo, kad žaidimo elementai pas mus čia išnykę. Visko yra, proto filosofijos gal daugiausia, o va tokio žmogaus prie alaus, ar žaidžiančio savo patirtimi žmogaus lyg ir reta. Todėl ir sumaniau paplepėt su savo Vakaru. Tiesiog paplepėti apie sutiktus ir gerai žinomus dalykus, smuikuojant dvejomis lazdomis...
Ir save prisimenu taip muzikuojant- viena lazda, kaip smuikas, kita - kaip „smyčius“. O muzika puiki. Negi neatsimenate?
Nemanau, kad taip ilgiau tversiu, nes dažniau tenka padejuoti, negu nusišypsoti, bet bandau... Tik  bandau.  Ir nuoširdaus linksmumo šitokiame  žaidime  jau  sunku tikėtis. Kiekvienam savas laikas.