Išpažintis (27)

Ne vienai
suvėlęs kuodą`
į šventinę šventę atvykęs,
dairaus kaip baravykas -
išdidus, girtas,
kaip įšildytas vynas,
kaip viščiukas -
garbanotas,
pūkuotas -
į puotą,
o gal į puodą?

Atgims 
negimusios Viltys
ir užsnūs - mūsų melas -
mūsų meilę
ir neapykantą - malantis.
Sudils, apmirs melas,
gims liūdesys
lietaus liūtys
ir visų išpažintis
suvilgys.

Visą žiemą
buvau tuščias
kaip vokas
rašiau eiles -
nieko geresnio
nesugalvojęs
ir pasimiršus
visoms
nesėkmėms,
pavojams -
nudribau,
kaip meteoras
į tavo lovą.

Sakiau
visą dieną
rankiosiu lapus
ir žais vaikai -
ant bedugnės krašto.
Liepsnos laiškai,
dienoraščiai
ir žiema kaip virvė -
atėjus pavasariui -
nutrūks.

Praėjus žiemai
keiksim piktą
ir šaltą orą
ir maitinsim -
paukščius alkanus,
o karščiausia ugnis
persimetus prie malkų
džiaugsis
kaip smakas -
surijus laiškus
dienraščius.

Džiaugiuosi
į šventinę šventę
atvykęs,
kur visi kaunasi
ir tarpusavyje
lenktyniauja
ir liejasi prakaitas, kraujas
ir jiems, padeda -
alus ir vynas...

Ne vienai
suvėlęs kuodą -
esu poetas, akmentašys
ir todėl, toks sunkus,
toks slidus -
mano stilius
ir aš, kaip pingvinas,
kaip litas - sudilęs,
atėjus pavasariui -
kovo aštuntajai
visoms moterims
ir merginoms -
ramybės
neduodu.