Išpažintis (26)

Išsitraukę šautuvus
iš palovių -
dulkinais keliais
nudardėjom.
Vilkai avis, šunis
išpjovę -
buvom girti,
miegojom -
ir negirdėjom...

Su vilkais
lyg vaikais -
grynas vargas
ir bunda
pritvinkęs rūko
ir pasaulis
lyg šuva margas.
Džiūsta kriaušės, obelys
lyg moterys
visus gimdymus
išvargusios,
o mums, vyrams -
sapnuojasi
vilkų iškamšos
lyg mergos nuogos.

O jeigu vilkai
ir mirtį - užuostų,
ir girdint, mūsų
maldų žodžius -
medžiotojams
pultų po kojom.
Vilkų vaikai,
su lapiukais išdykauja.
Eglių šakos šukuoja
ir mūsų plaukus.
Namuose,
niekas nieko
nelaukia,
nei laiško,
nei grobio
ir virš stogų -
juodi debesys plauko.

Vilkai avis,
šunis išpjovė
ir nė vieno šūvio
išauti neteko.
Žaidžia vilkiukai,
žaidžia lapiukai -
srūva
prakaitas veidu.
Glaustausi,
nuo medžio,
prie medžio -
ir nutolsta draugai
kurie, vilkus supranta
geriau, negu aš.
Galiu pasikliauti
draugais
ir nugrimzti
į sąžinės dumblą -
savimi
pasikliovęs.

Dulkinais keliais
nudardėjom
ir nubėgo vilkų pėdos
per sniegą.
- Tegu vilkai -
ramiai miega,
tegu ir juos aplanko -
draugiški,
šilti vėjai.