Pageltę lapai blaškosi po kojom,
Brendu per juos, tarytumei sapnuoju.
Galvoj klaidu, lyg išpustyta vėjo,
Ten neseniai rimta mintis kirbėjo.
Gyvenimas ratu ir taip kas metai,
Aukštom bangom, kriokliais, juodais verpetais,
Ir pasidžiaugt atoslūgiais nespėji,
Žiūrėk, jau blaško rudeniniai vėjai.
Kūkaliais bręsta valandos bevaisės.
Jos tarsi smiltys pro pirštus išbyra,
Nesugrąžinsi jų, nebepakeisi.
Galbūt reikėtų tik menkiausio spyrio,
Ir nestatytas obeliskas skleisis
Darbais, kuriais kitų tu nenuvylei.
Jau pirmam , prieš tai mano skaitytam sonete atkreipiau dėmesį, kad tarsi ir lyg - pernelyg arti vienas kito, o dabar ir antrame lygiai tas pats - vėl, ir vėl būtent, pirmam - tarytumei ir lyg...panašu, kad tai gali būti, o tikriausiai ir yra jūsų silpnoji vieta, todėl ties ja visada reikėtų pagalvoti ir stengtis vengti tų dviejų draugužių, nes jie taps įpročiu ir gadins jums paskui kraują ir eiles, todėl geeriau jau dabar jais susirūpinti, kol neiškerėjo ypatingai:D Man atrodo sonetai truputėlį...dirbtini...maty, kad stengėtės juos rašydama, gal galvojot apie taisykles ar šiaip..., kiti kūriniai gaunasi laisvesni, jausmai tikresni ir jie vietomis atperka...na tas silpnesnes vietas ir atperka:) Tačiau, jei čia tik sonetų pradžia, tai gal viskas ir normalu tada šitaip, važiuokit ir įsivažiuosit, nes taip juk ir teisės laikomos - ilgai važinėjama kantriai, o tik paskui tik..., na o jei iš karto mesi, tai kaip tada ir išmoksi?;)
Ar nebūtų užtekę bangų aukštų juodais verpetais , kam tos Niagaros ? :)) , sonetas a la francaise , ir obeliskas kaip butonas dar :) visai neblogai, 3+
Gražiai, ir ta paskutinės eilutės užsklanda sustiprina visą kūrinį. O kas tie kūkaliai ? Mano krašte vadina tokias rožinės spalvos gėleles, kurios auga rugiuose, tad aš taip ir supratau:)