Pragydo

Jau ir daiktai visi pragydo. 
Kas kaip -  vieni mažiau,
Kiti labiau balsingi,
Bet neapykantos nelikę...
Į atmintį choru suėjo
Šaltinėliu versmės gaivios -
Nuo kryžiaus nukabino mirtį
Namai pilni, pilni.
Bet BŪTI jau neankšta niekam,
Ir, burnose sustrigę, senių pypkės,
Kabina dūmą paluby,
Virves kanapių laukas pina
Žiedus aguonų supa vėjai.
O jau maniau -
Viksvynu atmintis užžėlė,
O jau maniau - išėję nesugrįžta,
Čia pat, namų kampe -  altorius gieda
Nelyg visa parapijos bažnyčia
Ir laikos laikas su laiku
Per sienas, per kapus sukibę.
-------------------------------
Tiesiu rankas į protėvio rūkytą pypkę,
Į lauką jo kanapių, virvėms vyti,
Į giltinę, išėjusią pašokti „Aguonėlę“:

(Klausė žvirblis čiulbuonėlis
Pas tą pilką karvelėlį,
Kaip, kaip...)

Ir stop - užstrigo.
Ne taip, ne taip gyvenime
Kaip šokyje,
Ar mano giesmėje.