Ant kalvos boluoja pilis,
Iš toli, lyg įšąlusi gulbė,
Sutemoj suplasnujus,
Rodos, ims ir pakils...
O virš jos, -
Plonu debesiu slysta,
Lyg nuo šilko peties
Mėnesienos sidabras
Ant mieguistos Žemės delnų.
Pilies vidury, klavišų taku
Laibi pirštai lengvai nubėga:
Lyg žolė nubanguoja,
Suspindi...
Kartais vietom pašoka,
Kaip maži sidabriniai žiogeliai.
Tyliai, tyliai vilnija nakty
„Mėnesienos sonata“.
Grakšti, jauna ponia
Prie lango eina.
Sustoja, žvelgia į paveikslą, -
Ten, paauksuotame krėsle,
Žavingai atsilošęs,
Šešėlių žaismuose,
Nurimęs ponas.
Jo lūpų verpiamas,
Pakyla pypkės dūmas.
O drobės pakraščiuos,
Pro ponios akis
Į sutemas miglotas įsiaudžia.
Jos lūpos kyla, dreba...
Pavargusios nuo vienišumo, -
Aistra bučiuoja ritmą,
Sumišusį širdies...
Pro šalį srūvanti naktis ir žvilgsnis
Nebylus pro langą,
Ten, kur tarp žydinčių alyvų
Jauna tyla ragauja lūpų dažą.
Prisirpsta ašaros,
Didesnės už akis...
Riedėdamos klavišais, jos išgros, -
Ko pasakyt negali...
O ant kalvos balta pilis,
Įšąlusi lyg gulbė, iš toli...
atsipeikėkit, autore ir kitįi, poezijos nerasta sidabruotame stalo servize, gal paauksuotas jei būtų, tada kas kita.
sėkmės kūrybinio skonio paieškose ir kaip nors jau pasistenkite vengti beprasmybių šitokiame ilgame a la poetinių klavišų takelyje.
Pasigrožėjau puikiais vaizdais, mintis mane net į viduramžius nuvedė, nors pilių dabar daugiau nei tais laikais. Pavadinimas galėjo būti kitoks, mano manymu. Labai gi gražiai pasakyta O ant kalvos balta pilis, Įšąlusi lyg gulbė, iš toli... Lengva skaityti, ir vaizduotei čia yra ką veikti. Labai gražu.
Grakšti, jauna ponia
Prie lango eina.
Sustoja, žvelgia į paveikslą, -
Ten, paauksuotame krėsle,
Žavingai atsilošęs,
Šešėlių žaismuose,
Nurimęs ponas.
Jo lūpų verpiamas,
Pakyla pypkės dūmas.
O drobės pakraščiuos,
Pro ponios akis
Į sutemas miglotas įsiaudžia.
Prisirpsta ašaros,
Didesnės už akis...
Riedėdamos klavišais, jos išgros, -
Ko pasakyt negali...
O ant kalvos balta pilis,
Įšąlusi lyg gulbė, iš toli...
Labai įdomiai parašytas eilėraštis. Ir siužetas, ir išraiška, ir nuotaika tikri, jautrūs. Parinkti netikėti, kartais atrodantys paprastokai, žodžiai labai dailiai suskamba. Ponia. Ponas. Lūpų dažas. Ypatingai man patiko eilėraščio daugialypiškumas: muzikalumas, vaizdai, kvapai, judesys. Dažniausiai akcentuojamas vienas iš pojūčių, o čia - palaima širdžiai.
Ačiū už puikų kūrinį.
p.s. Tik pavadinimas šiam eilėraščiui tikrai per primityvus... Visai nederantis. Paslaptingumas atsiskleidžia beskaitant, paties žodžio buvo galima ir išvengti