Pažadėtas gyvenimas – nuogas
vėl pirmadienis. Vinys į smilkinį
kalas Vokiečių gatvėje. Sruogos
paskutinės. Blondinės vis dilgina
vitrinas nuraškytas. Po švenčių
aiškiaregis aklasis kepurėje
nesukrapšto šviesos. Litas kenčia
ant šaligatvio. Lito neturime
sumokėti už vakar, už tiesą,
ten už rotušės sienų įkalintą
su dievais - jų citatų neliesiu
tarp eilučių. Į eilę prie talento
atsistoju bare paskutinis
kaip savaitgalis. Ir tariu: moku aš
už visus taip, kaip moku! Ištinęs
nesupranta barmenas – gal vokiškai
privalau jam čia Vokiečių gatvėj
nusikeikti? Kavamalė dirsčioja
Monos Lizos akim ir nemato,
ką paliksiu pirmadienio tirščiuose
be grąžos. Šis gyvenimas nuogas
nebepakelia ryto. Vidužiemy
aš išsiųsiu save rinkti uogų:
duok kavos, kol šventai nenulūžome!