Apie religijas

Pastarųjų dienų, savaičių gyvenimo verpetynė įtraukė mane į apmąstymus apie religijas, kuriais norėčiau pasidalinti su... ir sutrikau šioje vietoje, su kuo gi aš galiu pasidalinti? O gi nėra su kuo dalintis, kai aplink vien aršūs dogmatikai. Tebūnie, pasidalinsiu su savimi, aš esu geriausias ir tolerantiškiausias pašnekovas.
Tikrai nedažnai imuosi tokių neapibrėžtų, nekonkrečių ir miglotų reiškinių, man neimponuoja tai, kas yra apipinta prieštaringais vertinimais, religijų tarpusavio nesutarimais ir pan. Juk iš tiesų, jei būtų kažkuri viena tiesa, pasaulio žmonės šiame komunikacijos, informacijos amžiuje būtų pajėgūs taikiai tą tiesą pripažinti. Vėl gi ši situacija primena man vieną irgi neseną disputą su kažkuo, kuriame aš mėginau kažkam įrodyti, kad tiesos apskritai nėra ir būti negali, bet tai jau kita tema. Nors gal ir labai artima šiai.
Taigi, nenoriu diskutuoti dėl to, kuris dievas yra tikresnis, apskritai, manau reiktų nesivelti į tas smulkmenas, tai, tarkim, galima sulyginti su partijų veikla, kai visos pateikia save kaip labiausiai atliepiančias žmonių lūkesčius. Man įdomiau, kokia išvis religijų paskirtis, kokiu tikslu jos veikia.
Tarkim, galvodamas apie visatos atsiradimą, susikūrimą, jeigu tik ji nėra bekraštė, nesibaigianti nei erdvėje, nei laike, sakykim,  ji yra sukurta aukštesnės jėgos ar absoliutinės sąmonės,  aš nemanau, kad tas kuriantis subjektas ieško arba laukia atsakomosios mūsų  kokios tai reakcijos – dėkingumo, prakeiksmo ir t. t. Kad jis stebi arba seka mūsų tolesnį vystymąsi ir kaip nors jį įtakoja. Galima be jokios argumentacijos tvirtinti, kad aš klystu, kad tipo pasiskaityk šventą raštą ir t. t. Bet užtenka perskaityti tik vieną vietą, kurioje sakoma, kad žemės amžius yra, berods 10 000 metų, ir to užtenka, kad visa kita jau vertintum ne daugiau, kaip pasakėles vaikams. Juk geologiniai tyrinėjimai įrodė, kad žėmė gyvuoja šimtus milijonų metų, nes, tarkim, jau vien akmens anglis, kuria neseniai domėjausi dėl kažkurios priežasties, žemės kloduose susiformavo prieš 360 ml metų.
Taigi, atmetant primetamas dogmas, mėginu spėti, kad kuriančioji materija negirdi mūsų maldų, mūsų aimanų ir osanų. Ką tada visa tai reiškia? Suprantu, kad šioje vietoje būsiu apšauktas marksistu, bolševiku, komunistu, stalinistu, kuo tik nori. Žinau, kad patogiausia diskusijoje, kai pritrūksta kantrybės arba argumentų, griebtis etikečių klijavimo, visa tai žinau, bet, turiu pasakyti, kad niekada neskaitęs markso, bolševikų veikalų, prieinu savo išmąstymo būdu, matyt (nes iš tikro nežinau, kokios jų pozicijos, tik spėju), prie tų pačių išvadų, tai yra, kad religijos buvo sukurtos tarnauti valdžiai, išgalvoto dievo, pomirtinio gyvenimo ir pragaro elementais slopinti engiamųjų priešpriešą valdančiąjai klasei.
Na va, dabar jau esu tikras leninietis. Tegul, oponentams tebus tai papildomas koziris, bet kadangi diskutuoju su savimi, ne su megztosiomis beretėmis, tai nepaisydamas protestų tęsiu savo samprotavimus. Taigi, jei aukštai mūsų niekas negirdi ir į mus nekreipia jokio dėmesio, kam tada reikalinga mums melstis? Šioje vietoje turiu oponuoti pats sau, mat malda atneša sielai (ar pavadinkim tai nervų sistemai, emocinei struktūrai) nusiraminimą ir dažnai pats šį būdą naudoju. Bet kur - namuose, darbe, gatvėje. Ne bažnyčioje. Gal gi paskleisti žmonėms, kad vidinę ramybę, taiką su savimi jie gali pasiekti ir nevaikščiodami į religijos pastatus? Kas tada atsitiktų?
O gi visi gyvenantys iš religinio verslo (kitaip to nepavadinsi) užmėtys tokią mintį akmenimis. Juk iškart pradings iš po kojų tokiems pamatas, gyvenimo pajamos ir t. t. Aišku, iš dalies galima pateisinti tuos masinius susibūrimus per didžiąsias metų šventes, tai yra gražu, bet kunigystė iš esmės, turiu pripažinti, tai profesija besiremianti melu, apgaule ir sugalvota visokiems tinginiams lengvai gyventi ir nemažai nieko nesukuriant uždirbti. Taigi, religijos verslo puoselėtojams reikalingos vietos, kuriose žmonės melstųsi kolektyviai, o ne paskirai savo namuose, nes tokiu būdu jie aukoja tariamai dievui (argi jam trūksta pinigų?) ir tokių religinio susibūrimo vietų išlaikymui, puoselėjimui ir pan.
Be abejo, kurdami bažnyčias, cerkves, mečetes, pasaulio menininkai pasiekė įspūdingų rezultatų. Nesiruošiu to neigti, ir iš dalies tai atperka religinių mulkintojų atnešamą blogį. Iš kitos pusės negaliu pamiršti istorijos ir pateisinti krikščionybės kruvino žygio per europą, viduramžių inkvizicijos ir panašaus fanatizmo ne tik senų senovėje, bet ir šiais laikais, kai iš sakyklų  yra smerkiami kitaminčiai, politiniai oponentai ir kita. Vargu, ar tada tokias vietas galima pavadinti dvasinio nusiraminimo, susitaikymo aikštelėmis, greičiau tai nuožmios kovos su kitatikiais arenos.
Mąstydamas apie visa tai negaliu sutikti, kad religija skirta žmonių sielų apvalymui, skaidrinimui ir panašiai.  Labiau linkęs esu visas religijas laikyti žmonių skaldymo, kiršinimo ir pasipelnymo priemonėmis.
Juk susitvarkyti su savo vidumi esame pajėgūs vieni patys be masinės psichozės seansų, be kolektyvinės maldos ir gausiai dalijamų aukų tiems, kurie turėtų sugebėti save išmaitinti ir be mūsų sumetamų litų. Išskirčiau nebent bekojį arba berankį kunigą, kuris fiziškai yra nepajėgus užsiauginti duoną ar dirbti kitą darbą ir yra priverstas sėdėti prie stoties su ištiesta ranka, bet kad tokių net nesu matęs.
Tikiuosi, kad šis mano pasikalbėjimas su savimi nebus pastebėtas ir nesukels masinės isterijos bei kryžiaus žygių atgaivinimų. Ramybės visiems, pasimelskime tyliai.