Čia man patinka nuoseklesni vaizdai: 2-5 eilutės, dar vieta apie varpelį ir apie luotą. O pirma eilutė ir ta vieta apie gegučių vėjarodes man nesiregi – jos lyg ir per smarkiai „užsuktos“, prikoncentruotos, sutirštintos. Pabaiga gal ir gerai suskamba, net ir ryšį su kitais įvaizdžiais, atrodo, suvokiau – drobė, angelas, tapymas, gamta, gyvenimas, paguoda. 4+
Sutinku su Begemotu - autorinis sprendimas yra autorinis sprendimas ... ką dabar čia padarysi :) subjektyviu skaitytojo požiūriu - galėtų būti geresnis (kompozicijos prasme) - bet paskutinės eilutės yra tikra poezija - tad 4
vėjarodėj irklus gegutės išdžiaustė. - tokį dalyką perskaitęs, jau nepamirši kiekoj ir kokiose reprodukcijų formose jis besikartotų.
berniuk,pasibjaurėtina
tai sugebėjo aprašyti ir nutapyti ne šis vanas gogelis, o jau kiti prieš jį. čia viso labo reprodukcija, kokia puiki ji bebūtų, na kaip kam atrodo, aišku.
bet meno reprodukcijose, kaip žinia, nėra.
Kažkokiam komentare skaičiau pastabą tokią, kad nelabai dera nailoninės žaros, nailoninis saulėlydis, tai va (citata): rūkas sukumpęs pažyra ant drobinės marškos, – man atrodo irgi lygiai taip pat nedera. Stiklas pažyra, tai dera, dūžta voratinkliai lapkričio lauką patvinusį gervių trimitų gausmu, rasos pažyra, dera, bet: rūkas dūžta, rūkas pažyra, jis gal tvenkiasi greičiau, o ne pažyra, tas rūkas sukumpęs, nu dyvinokai... nelabai dera, kaip ir nailoninė saulėlydžio žaros. (gal tai individualu, gal kažkam ir dera.)
Labai puiku čia:
Girgžda per dieną ilgesio luotas – vėjarodėj irklus gegutės išdžiaustė. poezija. (vos ne dainuojamoji, o gal ir dainuojamoji) ta eilutė, nuostabi.
Daugiau tokių kaip ta eilutė, organiškų ir išieškotų.
tokios pušys po tuo dangumi
lyg žiūrėtum į sužeistą žvėrį
traukinys pravažiuos tavimi
kaip per smėlį
pažiūrėk tai turbūt vandenynas
ir van gogo aguonos ant sienos
ir kas žingsnis atsisega klynas
ir jautiesi toks vienas
(J. Čemolonskas)
Pianinas manau yra puikus. Čia matomos aguonos. Ką randu etiude — pirmiausia išrankiotas frazes, kurios neperteikia, jei neskaityti paskutinių eilučių, tikrosios nuotaikos. Esmė, kad koncentruotis į gali ką tik nori — į saldų angelą — saldų, nes ar reikalingas jis čia — aišku, kad ne.
eilutė apie gegutes džiaustančias ką tik nori, pati yra nudžiauta — netgi patingėta sugalvoti ką nors savita. Nesiplečiant pasakysiu, kad jei eiliuke ir yra aguonos, tai jos išrankiotos ir nesigėdint pateikiamos kaip originalios, glostant, šukuojant jau kaip savas. kraupu kai į šį amatininkų fabrikėlį išskėstomis rankomis priimamas dar vienas amatininkas lapkritį pamatęs aguonas.
kadangi prie etiudo priklijuotų frazių nevertinu kiekvienos atskirai, o kaip bendrą darbelį, tai vertinimas būtų 0 bet kokioje sistemoje.