Nežinau, gal aš ir nesuprantu, bet man tas nailono lengvumas vaizdine prasme atrodo gražiau, negu kokia vilnonė marška. O , kad jis ištirps, tai la tirpsta, nes autorė visa tai ir įvardijo prabėgančios akimirkos.
Nepaisant įvaizdžių "amžinųjų" eiliukas sakykim dirbtinokas - kaip ta sintetika nailonas - ištirps ta sintetika nuo degančių lapų , nuvarvės smala ... :) tik 2 , nes gali ... gali būt tobuliau :))
nailoniniai išsireiškimai
nedera su rausvosiom žarijom - pastaba tam, kad suprastumei kam kas dera.
o dera kokiam nors ironiškam eiliukui, dar kokiam kitokiam, kokių rašyti dar nemoki ir neaišku ar mokėsi, bet svarbiausia, kad nailonas yra ne tavo eilutėms. ir šiaip nk ypatingo. standartinis toks.
stebėk - aš ne pa tai kau ju.
Česlovas Milošas pataikaujančius vadino žiurkėmis. Nesugebi manęs priimt, rašyk ne penketus ar ketvertus man, o elkis kaip ir kiti, kurie nežino kas tai yra žiurkės, bet patys tokie yra.
3
man tik pats paskutinis retorinis klausimas nelabai. nežinau.. gal čia vienas iš tų atvejų, kai aprašyti vaizdai/jausmai tobulai gražūs iki tol kol juos kas nors taip įvardina/pavadina. nežinau ar suprantamai išsireiškiau..
Tolumoj skrenda
miegančios gulbės,
Plaukia balto
valso ritmu., – nelabai ši vieta, ir labai nelabai. (miegodamas ir valso nepašoksi, o kur ten skristi, plieno sparnas prieš vėją ir lietų per jūres, gulbės plienas aukštai dausose... tai gi taip gali skristi, miegančios, tikriausiai tik keptos žąsys, apkaišytos obuoliais gulinčios lėkštėse aukštielninkos, pas alkaną, tris savaites tik vandeniu ir oru gyvą kūną, jo savininko vaizduotėje...)
Ir ta vieta ne kokia:
Dega lapai,
smelkias žarijom,
Į akis sminga
liepsnos giliau, -
Šitoks grožis:, – va-jėėėėė.. , jei jau į akis sminga, tai jau tada, nu ne iki grožio... Tikrai ne.
Ir pabaigėlė, silpna, mat primetanti, ribojanti tuo klausimėliu kuriamą rudens pavakarės peizažą, o gi kažkam gali, kažkam - ne,
kažkam grožis dar tikresnis pavyzdžiui, geltona nosiukė, ... žengus vaikučiui pirmuosius žingsnelius, taip stropiai, savarankiškai, žydinčiame pienių lauke, kiek tik akys užmato, nusiskynusio vieną iš gausybės, ir čia pat parpuolusio - tūptelėjusio ant sėdmenų, nuslydus jo dėmesiui nagrinėti tą geltoną saulelę...
Argi ne tikras grožis, ir nosis geltona geltona, o akys, kaip dangus jam virš galvos. Kvailas toks, taip mielai kvailas, į burną kiša, o ji karti, ir jis susiraukia, apsiseilėja, seilėmis ir rožiniai raudonu liežuviu stumdamas pienę iš burnos lauk... šiek tiek primerkdamas akis ir raukdamas nosytę, argi ne gražiau? tai gi, silpna pabaiga taip primetančiai, arba peršančiai užduodant klausimą tą "argi gali būti kas nors gražiau, arba teigiant, lyg tik tai tikras grožis...
LABAI! gražios pastangos stengentis surimuoti, stengentis išlaikyti pasirinktą metrą, ir kartu dinamiškai išvystyti mintį nuo eilėraščio pradžios iki pabaigos. Gražios, nuoširdžios, ir ne tuščios pastangos.
Dvejopi jausmai apima. Žinoma, mano komentaras labai subjektyvus, tad labai rimtai nevertinkit :D
Pirmam posme labai gražiai pagrindžiamas nerimas. Kodėl taip sakau? Nes pačiam ne kartą teko kažką panašaus patirti stebint išskrendančius paukščius. Bet "skausmo raikomi jausmai" ir "bedvasybė"... na neteko kažko panašaus jausti :D Už pirmą parašyčiau 3 (tai daug, nes neseniai gavau teisę balsuoti (ot pasigyriau) ir nusprendžiau būt labai šykštus).
Antram posme prisiminiau tą pasaką, kur karalienės (o gal karaliaus) kraujo lašas nukrito ant sniego ir tai buvo nepaprastai gražu (kažkas panašaus). Rausva/balta labai gražiai derėjo, tad už antrą 3.
Šiandien sėdėdamas autobuse šalia visiškai prasigėrusio ir saldžiai miegančio senolio, pastebėjau, kad nepastebėjau rudens grožio šiemet... Ačiū, kad priminėt. Ai dar man labai patiko jūsų turtingi rimai (kadangi savo darbų praktiškai nerimuoju), už kuriuos nepagailėsiu 5. Taip kad 11/3=4