Analogija

Šis darbas buvo pateiktas konkursui. 

Vasaros naktis, sakė, šiąnakt liūtis. Per kelis kanalus sakė. Tikrai bus. Išeinu į miestą. Tamsu, visa nutilę. Slegia besikaupiantys debesys. Prapliumpa ir dabar aš ramus. Naktį einu gatvėmis, taip pila, kad nieko kito negirdžiu, net minčių, tai savotiškas apsiplovimas, vienintelis, kuris man tinka. Taip tuščia, garsu ir tylu, taip gera. Visos gatvės pilkos, vėjas nutraukė laidus, žibintai nelieja lipnios savo šviesos. Šiais momentais vyksta gyvenimas ir atsitinka visa, dėl ko gyveni likusias pilkas dienas – sutinki femme-fatale, gimsta idėja pati pagimdanti žmogų iš naujo, pasaulis atsiveria kitaip... Vyksta lemtis. Tuo galima tikėti, galima netikėti, tai savotiškas tyčinis aklumas, man bent malonu dabar, per liūtį, būti tuo įsitikinusiam. Bent malonu, ir to kol kas užtenka visoms beprasmybėms ir prasmėms.

Vaikystėje kieme buvo čigonų berniukas. Iki mokyklos bendravau su juo. Kurį laiką girdėdavau, kaip motina jį šaukia, o po dešimties metų jo nė ženklo neliko. Pensininkės iš įvairių laiptinių, kalbėjo, kad jį pasodino, mašinas vagiantį pagavo. Vaikystėje, kartą su strypu geležiniu jam per kojas tvojau. Kitąsyk mano vedžiojamas šuo jam įkando. Visas tas laikotarpis, vaikystė, praleista kieme, buvo eksperimentavimas. Viena jo šakų – eksperimentavimas su čigonų berniuku – ką galima daryti ir ko ne. Dar vienas kelias į etninį pažinimą. Čigoniukas buvo tartum laboratorinė žiurkė. Vis apsiverkianti, ar tvota strypu, ar kąsta šuns. Tai būdavo tas momentas, kai eksperimento stebėtojas ir tiriamasis apsikeisdavo vietomis – aš turėjau pasiekti, kad čigoniukas liautųsi bliovęs, nes jo tėvo bijojau. Tuomet jis tapdavo eksperimentuotoju, stebinčiu, ką šįkart linksmo padarys lietuviška žiurkė. Ar žemių burnon prisikiš, ar žolių, ar sau tuo pačiu strypu vožtels, ar kokią grimasą susuks, idant prajuokintų. Anuomet nesuvokiau, kad tai buvo toks subtilus manipuliavimas, kokį įvaldę yra tik vaikai, man tai rodėsi kaip paprasčiausios sąnaudos, idant išvengčiau pavojaus ir toliau galėčiau tyrinėti. Savotiška auka mokslo dievams – sužeistas ir pralinksmintas čigonas.

Jo tėvas pardavinėja vogtus automobilius. Ateina su manimi kalbėtis kiekvienąkart, kai sužaloju jo atžalą ir jis apie tai sužino. Mama sako nesusidėti su tuo čigonų vaiku, nes vieną dieną jo tėvas atlėks į dantis peilį įsikandęs. Patikiu. Bet aš su niekuo nesusidedu, kažkas mus sudeda. Jis pats įdomus, traukia. Vienintelis kitoks nei kiti visame kieme. Aplink visi baltaodžiai, rusiukai, lietuvaičiai, lenkai panašiomis akimis žiūrintys į pasaulį. Jis rudesnis, akys labiau primena arklio, pats kiek gyvuliškesnis. Kasdien girdžiu jo motiną šaukiant „Saša! “ Kasdien pietų metui atėjus. Ir kas vakarą kviečiant namo. Ir tas šaukimas, motina šaukianti vaiką, vardu, garsiai, prarūkytu balsu. Gaivališka. Stepėse girdėtųsi. Iš visų kiemo vaikų motinų ji viena taip šaukia. Ir tas šauksmas nuolat supa jį. Kai toliausiai nukeliaujame kiemais ir esame taip toli, kad namų nebeatsimename, tik paskutinius žingsnius takeliu – žinome, kad čia jį pasieks motinos balsas. Dėl to šauksmo jis nebijo likti vienas kieme. Jis niekada nebijo, nors yra vienintelis savo rasės vaikas.

Guliu ant akmeninio grindinio ir nejaučiu savęs. Protas atbukęs. Jaučiu skausmą vietoje savęs. Jis jau tolsta. Ant akmens matau savo kraują, skiestą lietumi. Raudona ir pilka. Vilnija tarp griovelių, nuplaunamas. Sąmonė pamažu lyg išplaunama, teku su krauju, per griovelius. Užsimerkiu. Ir tas šauksmas, tas šauksmas, taip primena kažką. Raudonas akmuo... raudonas akmuo vaikystėje buvo mano kieme, buvo didelis, kažkas jį ten paliko, kad kieme nepristatytų mašinų, po to paaugliai apipurškė raudonais dažais. Mano kieme panašiai motina šaukdavo savo čigoną. Kažkas mane taip šaukia, apsupa ir nepaleidžia, nors norisi išvilnyti su lietumi, bet negaliu, net jei užmirščiau save, čia gulintį, tas šauksmas primintų.

Jis eina paskui mane iki laiptinės ir su baime užlipa tris aukštus. Sustojame, nes mane apima gyvuliška baimė, kad jis sužinos, kur aš gyvenu, šis padaras iš svetimo pasaulio. Jei į savo pasaulį įsinešiu jį, chaosas apims viską. Kieme mes bendraujame. Mes nesiskiriame pernelyg, tai gąsdina labiausiai. Man baisu – jis toks svetimas ir vis labiau svetimėja artėjant link namų durų, laiptelis po laiptelio. Aš noriu bėgti namo, bet negaliu – jis juk matys. Aš negaliu bėgti atgal į kiemą, aš noriu namo. Negaliu pajudėti, ašaros tvenkiasi akyse. Stovie trečiame aukšte ir žiūrim vienas į kitą. Jis irgi bijo, matau, galvoja, kad užlipo per aukštai, kad grįžtų. Taip, čia mano namai. Bet tavęs čia neturi būti. Tu negali būti. Jei bėgtum žemyn, tave kažkas vytųsi, kaip mane vejasi kai aš bėgu iš nepažįstamų vietų. Jo mama per visą kiemą dažnai šaukia „Saša! “ Kodėl nešaukia dabar? Tegul šaukia, padaryk, kad šauktų. Tas šūksnis dabar nuskambėtų ir mudu būtumėme išlaisvinti vienas iš kito.

... ant gatvės grindinio, lietui nusidažant raudonai. O paraudęs lietus teka per pilką spalvą, gatvės grindinį. Sunku kvėpuoti, kažkas duria plaučius. Femme-fatale nuvažiavo, palikusi mane ant grindinio, lėtai suprantantį, kad mano įsitikinimas buvo klaidingas. Išsigandusiomis akimis, šoke, visiškai nelemtai atrodanti. Regis aš pats nutrenkiau lemtį, kuri ne mano buvo. Ir nesu tuo patenkintas. Neįvyko gyvenimas, man regis, mirsiu, ir tokia pažįstama, gyvuliškumu žmogiška baimė, panika apima, nes taip neteisinga, aš dar nepagyvenau, man dar negimė idėja, pagimdysianti mane, aš turėjau būti moters pritrenktas, o ne nutrenktasi...

Šiandien kiemo berniukai sugalvojame žaidimą. Be galo smalsu, pirmosios tokio smalsumo apraiškos, taip įdomu. Paslaptis užvaldo, esame tartum transe. Mes penkiese – aš, rusiukai, dar vienas lietuvis ir čigoniukas. Įbėgame į laiptinę, kurioje yra čigoniuko butas – ji tiesiog arčiausiai. Atrodo, kad ta vieta, namai to, kuris mažiausiai panašus į mus, tai kitas pasaulis, kuriame paslaptys lieka ilgiau. Įbėgame į laiptinę. Nusimauname kelnes. Praeina gal sekundė, bet ji pakankamai ilga, mes suvokiame, darantys, nusikaltimą, tai, ko niekada nepasakysime suaugusiesiems. Praeina sekundė, per kurią žvilgsniu perbėgame per tiek apnuogintų tarpkojų, kiek tik spėjame. Užsimauname kelnes ir išbėgame laukan. Viskas trunka ne ilgiau nei dešimt sekundžių, tačiau laukas, į kurį išbėgame jau kitoks. Mes kitokie. Tai pirmas svetimo kūno pažinimas, tai vienas žingsnis toliau vaikystės ribos. Bėgdamas laukan, dar laiptinėje pajuntu tokią stiprią baimę, kad atvėrus senas medines duris, pasaulio ten nebebus. Išties jo ir nėra, to, kurį palikau prieš įbėgdamas.

Išbėgus visi esame nuščiuvę ir einame kas sau. Štai berniukas, jau ankstyvoje paauglystėje, žiūrime į jį, kaip į autoritetą, bandome jam įtikti. Pribėgu prie jo ir papasakoju visą istoriją, leisdamas suprasti, kad pats ten nedalyvavau. Savo žaidimo draugus ne tik išduodu, bet ir išsižadu jų. Esu Judas ir Petras viename asmenyje, taip atskiriu save nuo vienintelio dalyko, kuris atrodo tikras. Aš dar nesu dalimi to pasaulio, į kurį grįžau iš laiptinės, o po savo išdavystės, jau nesu dalimi to nuotykio, žaidimo, kuris vyko laiptinėje. Manęs ir jų nebesieja bendra paslaptis, tas likęs tikrovės garantas, nebelieka kažko tokio, kas galėtų būti užuomazga grupuotei, draugijai ar brolijai. Mūsų autoritetas iš manęs pasijuokia, išvadina mus mažais pydarais ir nekreipia į mane dėmesio. Ir jaučiuosi išdavęs, išsidavęs. Sąmoningai sugriovęs du pasaulius, esantis limbe. Tai kas jiems lieka paslaptimi, nors aš pasitraukiu ją išduodamas, jie visgi turi paslaptį, kurią gali slėpti nuo pasaulio, tai juos sieja. Man tai virsta kažkuo purvinu ir šlykščiu, tačiau jiems iš esmės nepakinta. Jie, regis, taip ir lieka laiptinėje, nusmauktomis kelnėmis, saugūs paslaptyje. Aš tik stipriai trenkiu durimis, ne atsiskirdamas, o atskirdamas nuo savęs. Ir tos durys, jos neužsiveria amžinai, jos tik amžiams dingsta...

Tai taip panašu, taip panašu... tuomet pradėjo baigtis vaikystė ir dabar, regis, pradeda baigtis gyvenimas. Tai tokia pat atskirtis, aš iš tiesų pats trenkiu durimis, pats atskiriu viską nuo savęs. Ir tos durys, jos dingsta, nebėra to, kas už jų, bet čia, pro jas praėjus, aš vis tiek esu svetimas. Bet tas šauksmas... kas dar laiko čia, jei jau atskyriau, jei jau žinau, kaip išsidaviau ir išdaviau, jei suprantu?..

~~~

Prieš keletą savaičių, mergina nusipirko automobilį, per pusbrolio pažįstamus, labai daug jai nepažįstamų žmonių. Sakė, kad tas žmogus nors čigonas, bet patikimas, mašinom jau ilgai prekiauja, visos geros. Tuo pačiu automobiliu ir buvo begrįžtanti namo aplankiusi tetos sūnų ligoninėje. Nieko rimto, peiliu jį tik nubrozdino, gerai, kad muštis moka. Ne pirmas kartas. Maloniai praleido laiką, užsibuvo iki vėlumos, kai seselės pradėjo varyti lauk. Jis pasakojo istorija apie savo kiemo berniukus, kažkokius mažus iškrypėlius, lakstančius be kelnių kiemais. Pradėjo mintyti ir atsipalaidavo, lietus maloniai veikė, garsas tartum hipnotizavo...
Nieko tokio, gi naktis ir niekas manęs nematė, dar taip pliaupia, žibintai nešviečia, gerai, kad taip lyja, nuplaus kraują, dieve, kažkokie pusdebiliai vaikšto viduriu gatvės, savižudžiai, būtinai prieš mane reikėjo iššokt, Jėzau, Jėzau, gal nieko nebus, bet kaip jis žiūrėjo, kaip žiūrėjo, ne piktai, ne, tik tartum kažko tikėjosi, kažko norėjo, gal iškviesti greitąją, bent iš taksofono, dieve, pradeda pykinti, o dieve, nereikėjo taip ilgai užsibūti, dar mašina, kledaras, stabdžiai šūdo verti, tas čigonas, šiknius, jis čia kalčiausias, juk būčiau sustojus, laiku pamačiau...

Atvyksta greitoji, iš jos iššoka du paramedikai su neštuvais ir pribėga prie gulinčiojo. Vienas jų stambus, aukštas, o kitas smulkesnis, tamsesnio gymio, guvus. Kalbėjo rusiškai.
- Sugebėk taip, papult po vieninteles mašinos čia šiąnakt ratais.
- Kai kam sekas. Pažiūrėk kaip jį sutaršė, vienas faršas.
- Tai gal net vežt neapsimoka?
- Nee, vežam, dar kvėpuoja, dar žiopčioja kažką.
- Ką sako?
Smulkesnis paramedikas, laikantis neštuvų galą ties galvą, pasilenkia ties sužalotojo burna.
- nepatikėsi.
- Ką?
- Kartoja mano vardą.
- Aleksandras?
- Ne, Saša.
- Eik jau, eik, tiek panašių žodžių yra, juoba jam gi kraujas iš žabtų teka. Nežaisk čia siaubo filmo...