Taip arba Ne

Šis darbas buvo pateiktas konkursui. 


- Ponas, ar galite nupirkti man alaus?

Praeiviai, minantys geltonais klevų lapais nusėtą šaligatvį, pakėlė galvas. Net ir kelios moterys, kurioms visiškai netiko kreipimasis „ponas“, smalsiai sužiuro aukštyn. Antrame aukšte, stovėdama prie atlapoto lango, žemyn žiūrėjo drąsaus prašymo savininkė. Nepaisydama žvarbaus rugsėjo ryto ji vilkėjo raudoną, juodais rombais išmargintą berankovę suknelę. Kiek pabrinkę ir pajuodę paakiai, į siaurą suknelę įsprausta krūtinė ir garbanoti juodvarnio spalvos plaukai, netvarkingai išsidraikę ant nuogų pečių. Visa jos laikysena spinduliavo  tingų atsainumą ir iššūkį, tarsi gėlės, nepripažįstančios, kad vasara jau prabėgo. Vyrai žiūrėjo į ją akimirką ilgiau už moteris  ir dažnas nužingsniavo nusinešdamas dirginantį ilgesio, maišto ir gėdos maudulį paširdžiuose. Eduardas sustojo kelioms lemtingoms sekundėms, prikaustytas „Džiuljetos“ žvilgsnio.

- Jūs manęs prašot? – klausimas tarsi pats išsprūdo Eduardui iš lūpų.

Moteris gūžtelėjo ir pasviro ant palangės, pasiremdama delnu smakrą. Velniai griebtų, koks rytas, pagalvojo Eduardas, žiūrėdamas į gražuolę iš antro aukšto. Prieš valandą, nekamuojamas skrupulų, susidorojo su buvusiu partneriu nublokšdamas jį į asmeninio bankroto prarają ir dabar jautėsi kaip po tikro mūšio – gyslose vis dar virė derybose lydėjusio pikto azarto išskirtas adrenalinas. Prisiminė, kaip kadaise jo seržantas kartodavo, kad išnešęs iš mūšio sveiką kailį tikras vyras visada nori paėsti, išgerti ir pasikrušti. Afganistane galėdavai tik paėsti. Investicinių sandorių džiunglėse, kur virė ne ką menkesnio masto karinės operacijos, nugalėtojai turėjo nepalyginamai geresnes galimybes įgyvendinti du likusius seržanto manifesto punktus. Eduardas priėmė sprendimą nesukdamas galvos, kad po valandos Ana lauks jo kavinėje. Gyvenimas yra gražus, kai naudojiesi pergalių suteikta laisve.

- Kokio alaus norėsit?
- Juodo  ir raudono. Galit nupirkti Guiness ir Murphy‘s, rasit už to kampo, - kimiai atsakė ji, tingiai ištiesdama ranką parduotuvės kryptimi.
- Gerai, - sutiko Eduardas.

Žinoma, nieko nebus. Nuneš jai alaus, persimes keliais sakiniais ir tiek. Nieko rimto. Tiesiog netikėtas viražas įdomios ir geros dienos pradžioje. Tačiau tuo pat metu įsivaizdavo ją atidarančią duris, užuodė lengvą, svaiginantį aromatą, žalias akis ir raudonai juodą suknelę, bejėgiškai nuplevenančią ant grindų.

Jam grįžus ji teberymojo prie atidaryto lango. Eduardas paklausė:

- Nusileisite, ar man pakilti?
- Trečias butas, - šyptelėjo lūpų kampučiu „Džiuljeta“ ir uždarė langą.

Nešvarioje laiptinėje tvyrojo prieblanda ir dvokė katėmis. Pasibjaurėjusio Eduardo ūpas smuko proporcingai užkoptoms pakopoms ir pasiekęs paskutinį  laiptų maršą buvo bepasiduodąs, tačiau viršuje sugirgždėjo vyriai. Ji stovėjo tarpduryje ir laukė, kol jis lėtai užkopė. Kačių smarvę nustelbė svaiginantis aromatas, o suknelė, apglėbusi klubus, baigėsi nedideliais skeltukais šonuose. Žaliose akyse ruseno vylingos kibirkštėlės.

- Koks jūsų vardas? – nusišypsojo.
- Antonijus, - prisistatė sugalvojęs pirmą pasitaikiusį vardą, - o jūsų?

Ji mąsliai pasižiūrėjo į Eduardą ir šyptelėjo:

- Ką gi, Antonijau, šiandien aš jums Konscentija.  Jūs skubat?
- Tikrai ne, - atsakė Eduardas tonu žmogaus, kuris žino, kad laikas yra jo sąjungininkas, - labai gražus vardas. Ar rytoj jis man bus kitoks?
- Tai priklausys nuo jūsų, - puse lūpų nusišypsojo Konscentija, jų žvilgsniai susidūrė. Nenuleisdama akių ji dusliu balsu pridūrė – Užeikit.  Tik nusiaukit batus.

Eduardas nusekė paskui. Užgriozdinto senais baldais koridoriaus gale bolavo dvejos durys. Konscentija atidarė kairiąsias ir Eduardas įžengė į didžiulį kambarį, kurio interjeras labiau tiko devyniolikto amžiaus buduarui. Vyšnių spalvos sunkios brokato užuolaidos, nuleistos ant lango, nepraleido šviesos ir tik planšetinis kompiuteris, atsainiai numestas ant plačios lovos su baldakimu, blyškiai šviesdamas liudijo, kad anapus lango ne karalienės Viktorijos aukso amžius. Eduardas sustojo vidury kambario ir, jausdamasis absurdiškai toli nuo anapus durų likusio pasalio, vogčiom žvilgtelėjo į laikrodį.

- Jūs vis tik skubat, -  Konscentija atsisėdo ant lovos. Atsilošė, pasiremdama alkūnėmis, ir klausiamai pakreipė galvą. Lengvai šyptelėjo ir prisimerkė, kai Eduardas it užhipnotizuotas negalėjo atplėšti akių nuo jos ilgų kojų, sukryžiuotų ant mėlyno aksomo antklodės. Atsitokėjęs atsikrenkštė ir sumurmėjo:
- Ne.
- Tuomet  virtuvėje rasite porą bokalų ir atidarytuvą. Kitos durys koridoriuje, priešais.

Eduardas tarsi  medinėmis kojomis pasuko į koridorių ir tarpduryje atsisuko. Lyg per sapną matė, kaip ant grindų šnarėdama nukrito raudona suknelė. Žiojosi kažką sakyti, bet duslus balsas privertė atsitokėti:

- Aš laukiu alaus, Antonijau. Neverskite manęs abejoti jūsų ketinimų rimtumu.

Įėjęs į virtuvę uždarė duris ir atsirėmęs į jas užsimerkė. Velniai rautų, taip arba ne?  TAIP ar, po velniais, NE? Atsimerkė. Virtuvė standartinė, su indukcine virykle, indaplove ir chromuotu čiaupu bei pigaus plastiko spintelėmis. Virtuvės kasdienybė išsklaidė kambario siurrealizmą kaip dūmus ir pasišaipęs iš savo sumišimo jis atidarė dureles. Pačiupo porą bokalų su rankenomis, stalčiuje tarp stalo įrankių rado atidarytuvą. Į vieną bokalą pripylė Guiness, į kitą Murphy‘s. Raudona ir juoda, šmėkštelėjo mintyse. Ši moteris turi savo stilių. Atidarė virtuvės duris ir ryžtingai žengė į kambario tamsą.

Bet kambaryje Konscentijos nebuvo. Nebuvo ir lovos su baldakimu, brokato užuolaidų ir antikvarinių baldų. Tamsoje juodavo vienišo stalo kontūrai, kėdė šalia ir šviečiantis planšetinio kompiuterio monitoriaus kvadratas ant stalo. 

Aš sapnuoju, nusprendė Eduardas. Pastatė bokalus ant grindų, apsigręžė ir greitai nužingsniavo prie buto durų. Koridorius liko toks pat, batai tebestovėjo. Karštligiškai užsirišo raištelius ir šokdamas per kelias pakopas, neužuosdamas kačių smarvės, nuskriejo žemyn. Atplėšė lauko duris ir nepajėgė surikti. Balto plastiko spintelės, indukcinė viryklė, chromuoti čiaupai. Apsisuko ir užgniaužė kvapą: priešais tamsus durų kvadratas, stalo kontūrai, boluojantis monitoriaus ekranas. Ir langas. Puolė prie lango, kažkur sąmonės pakrašty išgirdo dūžtančių alaus bokalų garsus. Tik karšto oro gūsiui tvokstelėjus į veidą suvokė, kad neperžvelgiama tamsa ir pragariškas karštis neprimena rugsėjo ryto didmiestyje. Užtrenkė lango sąvaras ir jau nebegalvodamas puolė prie buto durų, nubildėjo laiptais, vėl prieš akis išvydo balto plastiko spinteles...

Atsitokėjo begulintis kambario tarpdury. Po mentėmis skaudžiai dūrė, per kelnes sunkėsi lipni, šalta drėgmė. Sunkiai atsimerkė, pasuko galvą. Stalas ir blyškus monitoriaus spindesys. Pagalvojo, kad Ana su vaikais laukia ir nežino kur jis. Kvailys, kaip anksčiau nesuprato. Sustingusiais pirštais ištraukė mobilųjį telefoną ir kurį laiką nustebęs žiūrėjo į tamsų, negyvą ekraną, bandydamas prisiminti, per kiek laiko išsikrauna baterija. Ar tik ne po savaitės pasyvaus naudojimo? Rankinis laikrodis rodė pusę trečios, bet kuri diena? Kurie metai?

Sunkiai atsisėdo. Pasirodo, gulėjo išlieto alaus baloje ant bokalų skeveldrų. Matyt, netekęs nuovokos, besiblaškydamas, paslydo ir prisitrenkė. Tik keista, kad galvos neskauda. Juk turėtų skaudėti? Bet sapne būna visaip. Virpančiomis kojomis atsistojo ir atsišliejo į staktą. Kambaryje ant stalo blausiai švytėjo kompiuterio ekranas. Galų gale, ką daugiau veikti nuosavame košmare?

Atsisėdo ant kėdės  ir prisitraukė Konscentijos planšetę arčiau. Baltame monitoriaus fone puikavosi knyga rudais, tarsi odos viršeliais.  „Eduardas: taip arba ne“, skelbė knygos pavadinimas. Gera pradžia, sarkastiškai pagalvojo. Atvertęs pirmą puslapį visiškai nenustebo radęs du turinio punktus – juodą raudoname „Taip“ ir raudoną juodame „Ne“. Žemiau, stilizuotu šriftu, tarsi rašytų mėlyno tušo šratinuku, Konscentija paliko jam laišką:

„Brangus Eduardai,
Įsivaizduokit, kad gyvenimas  panašus žemėlapį, kuriame posūkiai žymimi „Taip“ arba „Ne“.  Jūs, kaip visada, galite pasirinkti.
Nuoširdžiai Jūsų,

Conscentiam“

Conscentiam? Koks idiotiškas vardas, piktai pagalvojo Eduardas, prieš nuspręsdamas kurią dalį skaityti pirma. Pasirinko „Taip“. Ji prasidėjo nuo sausos formuluotės, panašios į standartinį sutarties sąlygų aprašą, kuriame Edurardas sutinka, kad išsiųsdamas žemiau išvardintą informaciją nurodytiems asmenims pripažįsta jos tikrumą ir, tokiu būdu, sutinka grįžti atgal sutikdamas su visomis priimto sprendimo pasekmėmis.

Pirmo elektroninio laiško adresatai turėjo susipažinti su pluoštu skenuotų sutarčių, susitarimų ir patvirtinimų, kurie, tarsi memorialiniai akmenys, žymėjo pergalingus sandorius, grįstus „tikslas pateisina priemones“ ir „Kare kaip kare“ credo. Horizonte švietė ne tik bankrotas ir reputacijos praradimas.

- Kalė, - sušniokštė Eduardas, - iš kur tu, kale, žinai...

Sudirgęs atidarė antrą elektroninio pašto bylą. Ten nieko nebuvo parašyta, bet prisegtose nuotraukose jo žmona Ana, gavusi elektroninį laišką, turėjo išsamiai susipažinti su visomis, kurios Eduardui padėjo įveikti santuokos monotoniją. Nuotraukos kokybiškos, scenos nedviprasmiškos, o Eduardo asmenybės autentiškumas nekėlė abejonių. Į paskutinį pluoštą jis žiūrėjo negalėdamas patikėti. Raudona suknelė su juodais rombais ant grindų, Konscentija, jis, lova su baldakimu.

- To nebuvo, - sumurmėjo Eduardas, -Su Konscentija  juk nebuvo.

Atvertė „Ne“ dalį. Ten švietė viso labo vienas sakinys: „Liksite čia su manimi“.

Kai išsiuntė abu laiškus, knyga pati užsivertė, viršelyje užrašas paskelbė „Eduardas renkasi Taip“. Knyga ištirpo mirguliuojančiam kvadratėlių šokyje ir šie, plevendami, nupiešė buto planą su dideliu žaliu „Exit“. Eduardas pakluso.

Lauke švietė šalta rugsėjo saulė, po kojomis šiugždėjo geltoni klevo lapai, o praeiviai ėjo šaligatviu nekreipdami dėmesio į vyrą, žiūrintį į antro aukšto lange lėtai plevėsuojančias raudono brokato užuolaidas. Jį pažadino pyptelėjęs mobilus telefonas, skambino Ana. Eduardas mechaniškai atsiliepė:

- Labas.
- Eduardai, aš..., - Anos balsas užlūžo.
- Aš viską galiu paaiškinti, - nėmstančiomis lūpomis įsiterpė Eduardas.
- Mes tiesiog apstulbę, vaikai negali patikėti, klausia, kada mes išplaukiam. Aš tave myliu, brangusis... Kodėl tyli? Kas ta „Konscentija Travel“? Nesu girdėjusi tokios agentūros.
- Taip, - nerišliai atsakė Eduardas, - tokia kelionių agentūra.

Pasileido laiptais į antrą aukštą ir kumščiu smogė į duris. Tarpdury pasirodė apšepusi  fizionomija pavandenijusiomis akimis. Sumurmėjęs atsiprašymą, nejausdamas laiptų po kojomis, Eduardas nusileido žemyn. Kai nuspaudė lauko durų rankeną, laiptinėje sušnabždėjo kimus, aksominis balsas:

- Ar mes dar pasimatysime, Eduardai? Taip ar ne?