Barbei kažko trūksta

Šis darbas buvo pateiktas konkursui. 

Praėjus nuo neįsimintinų, studentiškų vestuvių maždaug dviems mėnesiams, iš kurių vienas turėjo būti „medaus“, Barbė suprato, kad kažko smarkiai trūksta.
Ne, ne pinigų. Jų nuolat trūko ir Barbė jau buvo su tuo susitaikiusi. Net nebesikankindavo naktimis – užmigdavo lengvai it kūdikėlis. Nuo dūsavimų, kaip žinia, piniginės dar niekam nepastorėjo. Tai ko kankintis?

Ne, dabar ėmė trūkti kažko kito. Barbė ir taip galvojo, ir kitaip, užvalgė raugintų agurkų su virtais kiaušiniais ir galop iškapstė iš pasąmonės gelmių tą nelemtą, tylų graužulį.
- Kada mes vaikus darysim? – paklausė tą patį vakarą savojo Aloyzo, kuris kaip tik po vakarinio darbo buvo grįžęs ir mąsliai tyrinėjo tuščią šaldytuvą.
Išgirdęs klausimą, Aloyzas pažvelgė į lubas, tada į spintą ir galop flegmatiškai nukreipė nustebusį žvilgsnį į žmonelę. Trūktelėjo pečiais.
- Kad mes kas vakarą juos darom, - atsakė.
- Aš ne apie seksą, - švelniai paaiškino Barbė.
- Ee... – sulinko studentas. – Tu geriau pažiūrėk į šitą. Matai? Tuščias šaldytuvas. O koks turėtų būti? Bent jau puspilnis blogiausiu atveju. O mūsų atvejis – koks jis? Teisingai – tragiškas...
- Tai kada vaikai bus? – pakartojo Barbė, sumirksėjusi dusyk.
- Kada kada... – atsiduso Aloyzas. – Kai šitoj baltoj dėžėj pradės atsirasti maisto, štai kada.

~

Barbė pasibeldė į duris ir tuojau pat jas pravėrė. Kambaryje, verste užverstame daiktais, tupėjo mažiukas trečiakursis studentas ir pro neįsivaizduojamo storio akinius spoksojo į vos švytintį monitorių. Išvydęs viešnią jis kukliai šyptelėjo nuo ausies iki ausies.
- Sveika, Barboryte. Kaip medaus mėnuo?
- Niekaip, Zigmuk, - atsiduso Barbė. - Likau skolinga už fizinį lavinimą.
- Kietai, - palingavo studentas ir palinko prie monitoriaus.
- Ee... Šita, Zigmai... Gal tu turi penkiasdešimt litų paskolinti?

Trečiakursis kaipmat suskliaudė ausis ir sukluso. Pakėlė sunkius akinius, patrynė nosį, galvodamas apie tuos nesuskaičiuojamus atvejus, kai studentai iš jo skolinosi ir vėliau grįžo grąžinti. Tiesą sakant, grįžusių dar nesulaukė. Matyt, išėjo ten, iš kur negrįžtama. Arba jo pinigai kažkokie prakeikti...
Antra vertus, neskolinti irgi negalėjo. Zigmas buvo vienas tų retų žmonių, kurie visada padėdavo. Ir visados keikė save patyliukais, kad yra toks geras.
- Kaip čia tau pasakius, - pažvelgė į Barbę vidinės kančios kupinu žvilgsniu. – Turėt tai turiu. Bet skolinti... bijau aš skolinti tau, Barboryt. Bijau dėl tavęs...
- Kas čia dabar tau? – nusistebėjo Barbė. – Tai arba skolini, arba ne. Sakyk tiesiai. Draugai męs, ar ne draugai?
Zigmas žinojo, kad pats blogiausias biznis pasaulyje yra su draugais. Patyliukais jis mąstė, kaip čia galėtų likti gerutis, caca Zigmukas ir tuo pat metu padėti Barbei. Jo smegenys net įkaito nuo įtempto galvojimo.
- Sugalvojau! – staiga nudžiugo. – Neskolinsiu. Aš tau geriau leisiu juos užsidirbti.
- Ane?
- Jo. Tu gi mergina, o merginos - pačios geriausios kojinių skalbėjos pasaulyje! O aš, patikėk, turiu LABAI daug neplautų kojinių!


~

Aloyzas nemėgo savojo darbo. Dirbo už pusę minimumo, baro viršininkas nuolat ant jo rėkė, padavėjos ant jo rėkė ir bare greičiausiai nebuvo nė vieno, kuris ant jo nebūtų rėkęs.
„Aš netinku dirbti su žmonėmis“, - apatiškai mąstė Aloyzas, kai turėdavo laisvo laiko pamąstyti. – „Man reiktų dirbti su gėlėmis ir medeliais. Sodinti juos, laistyti, nuolat pakreipti lempą, kai per tamsu. Dieve, kaip man patiktų... “
Bet mieste buvo tik viena padori gėlių parduotuvė ir ta pati į darbą priimdavo tik studentes merginas. Jokių vyrų.
Po darbo Aloyzas alkanas pėdindavo atgal į bendrabutį. Nors darbe buvo maisto, jo likučius sudorodavo benamiai prie šiukšlių dėžių. Aloyzas nuoširdžiai pavydėjo benamiams. Jie gyveno sau šildymo trasose, kasdien valgė picų nuograužas ir nieko niekam nemokėjo. Jų netgi žmonos nekankino kvailais klausimais, tokiais kaip „o kada bus vaikų? “.

Sugrįžęs į bendrabutį, Aloyzas nusimetė paltą, pažiūrėjo į lubas, į sieną ir pravėrė šaldytuvo duris. Sekundę pastovėjo apšalęs, tada skubiai uždarė dureles ir įtariai apsidairė.
Kambarys buvo tas pats. Baldai tie patys. Ne, jis nesapnuoja ir kambarių nesumaišė...
Vėl atidarė šaldytuvą.
Ar gali taip būti? Rojus žemėje? O gal jis laimėjo loterijoje, tik to dar nežino?
- Tai dabar darysim vaikus? – pasiekė jo dešinę ausį linksmas Barbės balsas.
Jaunoji žmonelė iškišo galvą iš po patalų, šypsodamasi kaip saulė.
- Iš kur visas šitas?.. – suvapėjo studentas.
- Kaip čia tau paaiškinti? Sėdėjau sau, o maistas pasibeldė, įbėgo į vidų ir sušoko į šaldytuvą. Sumirksėti nespėjau.
- Rimtai?
- Tuoj guzą gausi, - nusijuokė Barbė. – Taigi parduotuvėj nupirkau, moliūgėli. Tu bent žinai, kiek aš šiandien kojinių Zigmui išskalbiau, kol jis man penkiasdešimtinę davė? Beveik du šimtus porų! Kokie glušai perka tiek kojinių?..

Bet Aloyzas jos nebesiklausė, įnikęs į tikro maisto ruošą. Pirštai vikriai manevravo peiliais bei šaukštais, produktai biro į puodą, ant produktų biro druska, prieskoniai ir dangiška maisto ruošos palaima. Jis uždengė dangtį, kad palaima neišgaruotų ir skubiai nunešė puodą į virtuvikę. Po pusvalandžio pasklido kvapas, neramiai sugirgždėjo koridoriuose durys, studentai įtariai uodė orą ir bandė išsiaiškinti, kam priklauso tas puodas ant viryklės. Tačiau Aloyzas nuožmiai ėjo sargybą, užgrūdintas bendrabučio virtuvės konfliktų. Studentai buvo išvaikyti, puodas įvyniotas į švarų rankšluostį ir iškilmingai nuneštas į kambarį. O tada...

~

- Tai kada vaikus darom? – ketvirtą kartą pakartojo Barbė.
Aloyzas nepatenkintas sumirksėjo ir paglostė išsipūtusį pilvą. Palaima jau gurgė žemyn, virsdama į negražius dalykus.
- Šaldytuvas pilnas, tu sotus, tai gal jau metas apie vaikus pagalvoti?
- Kam tau tie vaikai? – sumurmėjo Aloyzas. – Nereikia tau tų vaikų. Tau ir taip gerai.
Ir kriuktelėjo nuo spyrio į šonkaulius.
- Nu rimtai gi – pasigailėk tu manęs! – suinkštė žmonelės akyse žaibus išvydęs. – Man dar tik dvidešimt treji metai! Aš dar gyvenimo normaliai nepamatęs, o tu jau vaikų iš manęs reikalauji!
- Taigi aš juos gimdysiu, ne tu! – nirto Barbė. – Tau viso labo pastatyt ir įkišt reikia. Ot didelį mokslą atrado, ot sunkus darbas!
- O kas juos išlaikyti turės? – sucypė Aloyzas. – Mes gi prakeikti elgetos!
- Mūsų protėviai visai pinigų neturėdami po penkis į pasaulį atvesdavo! – po kambarį ratus suko Barbė. – Net nesituokę benkartus tuzinais augino! Ir užaugino kažkokiais mistiškais būdais. O aš tiek neprašau – man viso labo vieno reikia!.. Na gerai – kada nors vėliau ir antro. O gal ir truputį daugiau...
Aloyzas pakraupęs nužiūrinėjo įsiutusią žmonelę.
- Nu bet kam tau tiek vaikų?.. – suvapėjo.
- Aš moteris su teisingais genais! – suklykė Barbė. – Mane iš vidaus instinktas plėšo – reikalauja smarkiai daugintis!
Ir vos neapsiverkė, tikra genetine žmonijos patriote pasijutusi.

~

Aloyzas ėmė ilgiau darbe kažko užsibūti. Žinoma, barti ir rėkti ten gaudavo kaip visada, tačiau dabar jis įgavo keistą atsparumą riksmams. Pusės jų išmoko nebegirdėti.
Užtai vakarais, kai Barbė imdavo reikalauti produktyvaus sekso, jis kruopščiai apsiginkluodavo sargiu.
- Nusiimk tą nesąmonę! – siuto jaunoji žmonelė.
- Arba šitaip, arba niekaip, - užsispyręs kartojo Aloyzas.
Kadangi Barbė vaikų vis dar norėjo, ji nusileisdavo, slapčia vildamasi, kad vieną kartą ta prakeikta apsauga neatlaikys ir išeis netyčiukas. Aloyzas, kaip tikras vyras, adaptuosis. Išvydęs vaiką jis, be jokios abejonės, pripras prie jo ir nebesispardys kaip koks asilas.
Bent jau Barbė to tikėjosi.
Deja, prezervatyvus firmos gamino patikimus. Jokios chaltūros. O po laimingo vakaro Aloyzas skubėjo juos utilizuoti. Nei bėk, nei rėk. Jokie protingi išvedžiojimai jo nesugraudino, tai Barbė galop griebėsi rimtesnio šantažo.
- Aš susirasiu donorą! – pagrasino vieną rytą.
- Kas tai yra?
- Susirasiu meilužį vienam vakarui ir permiegosiu su juo!
- Nesusirasi, - vilkosi paltą Aloyzas, ketindamas išeiti į paskaitas.
- Štai pamatysi – susirasiu! Ir permiegosiu!
- Nepermiegosi, - pasakė studentas ir išėjo.
Žinoma, Barbė įsiuto. Visą savaitę kaip nesava lakstė, niekaip neištikimybei nepasiryždama. Baisu buvo.
Net geriausia draugė Daiva pastebėjo, kad Barbės gyvenime kažkokie pokyčiai atsirado.

- Sveika, Barbe. Kaip tavo šeimyninis gyvenimas? – pasiteiravo vieną rytą, sutikusi prie fakulteto.
- Kas ten bus gero. Kambarys tas pats, mes tie patys, problemos tos pačios. Tik papildomas popiergalis atsirado, - sugriežė dantimis.
- Kažkokia ne tokia tu.
- Ai...
- Tai pasakok, - paragino Daiva, pasiruošusi vardan draugystės į svetimas problemas pasinerti, nors ir savų turėjo sočiai.
Barbė trumpai drūtai papasakojo. Kad nė velnio jai nesiseka mamyte patapti. Daiva net kvatotis ėmė.
- Ir visai čia nejuokinga! – pasipiktino Barbė.
- Uj, negaliu, - ašarojo Daiva. – Jeigu tau neduoda, tai tu pati pasiimk! Moteris tu, ar ne moteris?
- O kaip pasiimti, jei tie prakeikti prezervatyvai niekaip neplyšta, o be jų Aloja manęs per kilometrą neprisileidžia?!
- Viskas labai paprasta, - surimtėjo Daiva. – Eime, išgersime kavos, o aš papasakosiu, kaip mano mama darė, kai tėvas ožiavosi.

Jos abi nuėjo kavos. Daiva papasakojo. Barbė pajuto, kad pasaulis staiga paliko gražus.

~

Grįžusi namo atidarė sargių dėžutę, pasiėmė žirkles ir kruopščiai prakirpo trijų sargių galiukus. Visai nedideli įkirpimai gavosi. Tačiau kiek vilties!
„Seksas buvo vakar, vadinasi, kitas seksas bus rytoj“, - apskaičiavo Barbė, jau įsivaizduodama save vaikučių apsupty.
O jeigu išeis daugiau kaip vienas?
Devintas Mahometo dangus...
Barbė nuėjo miegoti ir sapnavo nuostabų sapną, kuriame ji buvo supermama.

~

Deja, numatytu metu ji neišdrįso Aloyzui pakišti apdorotų sargių. Net pati nesuprato, kodėl. Gal todėl, kad visa širdimi tikėjosi, jog pats Aloja vieną dieną ryšis ir padarys reikalą. Gal jis galop pats užsinorės vaikų. O gal Barbė bijojo, kad studentas tiesiog pabėgs nuo jos, palikęs vieną su vaikais. Juk visi žino, kad geriausias būdas patikrinti partnerio patikimumą – tai apsimesti nėščia. Ar galbūt išsigando likimą laikyti savo rankose.
Taip tie prakirpti sargiai ir liko dulkėti slėptuvėje.


Po trisdešimties metų, kai jiedu jau buvo persikraustę į vieno kambario butą, Barbė netyčia užtiko tuos sargius, prisiminė istoriją ir graudžiai apsiverkė. Ji vis dar tikėjosi, kad Aloyzas vieną dieną atsipeikės ir susipras, kad netrukus jiedu liks prie suskilusios geldos.
Ir tada suprato – nieko nebus. Aloja tebedirbo tame pačiame bare, kur ant jo rėkė visi, kas netingėjo. Pati Barbė dirbo Maksimoje pardavėja ir judviejų pasaulėlis nėmaž nepasikeitė. Žemė sukosi aplink Saulę vis greičiau: pavasaris – ruduo, pavasaris – ruduo... Barbė jau nebenorėjo skaičiuoti visų tų ciklų.
„Gal rytoj?.. “ – nusišluostė ašaras, viltingai žvelgdama į tris senus kaip pasaulis prezervatyvus. – „Rytoj penktadienis. Grįš Aloja iš darbo pavargęs, kaip ir kiekvieną penktadienį. Bus seksas. Ir gal... “