Pabėgimas iš namo - vaiduoklio

Senas apleistas ir labai aukštas namas. Rodos niekaip negaliu sutarti su pamišusio mokslininko, o gal jūreivio, o galbūt pirato dvasia. namas - senas, pro langus vos prasiskverbia saulės šviesa ir viduje  matyti tik pilkšvi atspalviai, pavienės lentos, o apie buvusįį galingo namo interjerą net įsivaizduoti sunku. Nepaisant to jūreivis - mokslininkas vis dar įsivaizduojęs atliekantis nepaprastos svarbos tyrimus, o tvarkos palaikymas - viena didžiausių taisyklių, kurių nevalia pažeisti. Nekenčiu! Nors to piratėlio įkalinto vaiduoklio aš nei bijau, nei jis man ką daro, čiumpu ant balkių pakabintą jo kablį, kuris kažkiu keistu būdu  montuojamas prie jo rankos, ir nusprendžiu jį šiek tiek paerzinti. Juk tame baisiame name visiškai neturiu ką veikti ir kažką daryti tiesiog būtina. Pyktis. Didžiulis pyktis ir pirato nepasitenkinimas bei nepakantumas. Juk galėjau sau ramiai tūnoti ir būti mokslininko dirbtuvių stebėtojas, tačiau  užuot rinkęsis pasyvaus svečio rolę, bėgu į viršutinį aukštą. Jaučiu, kaip širdis pradeda plakti vis stipriau  dėl baimės ir užsirūstinusio apleisto namo gyventojo pykčio. Tačiau nepasiduodu ir greitai, neaišku kokiais laiptais užlipusi į viršutinį aukštą, į erdvę, ganėtinai šviesią palėpę. Čia pamatau esant daugiau langų. Nors stiklai ir aprūkę, ir aplinkui vien dulkės -  išeitis yra. Paskubomis ranka išdaužiu stiklą ir ruošiuosi sprukti, bet  lyg iš niekur atsiranda maža mergaitė, kuri netvirtai lyg griūdama, stoviniuoja ant palangės krašto. Puolu ją gelbėti ir tarsi išnykstu. Palyginus būdama dar visai nedidelė, gal kokių devynerių mergaičiukė, nekrisdama atsiduriu namo apačioje ir namas vaiduoklis  išnyksta. Išnyksta į užmarštį pasiimdamas pamišusį mokslininką -piratą ir patį gelbėtoją, kuriuo kažkokio stebuklo dėka ir buvau pavirtusi.

Prieglobstis

Taip čia apačioje viskas atrodo kur kas tikriau, realiau. Atrodo nedidelį subrūzdimą galima būtų pavadinti gyvastimi. Žmonės. Kažką jie dirbą. Užsilipusi ant kažkokių tai medinių pastolių - stebiu. Ką jie daro tiksliai nesuprantu, lyg nebūtų su jais jokio kontakto, tad ir vėl stebiu, kol stebėti atsibosta ir su visa savo medinių pastolių amunicija persikėliu kiek atokiai. Berods čia būta kažkokio pastato, tiksliau iš pastato likusi tik netvirta plytų siena,o palei ją prikrauta visokio šlamšto. Tas įvairus šlamštas panašaus į tą, kurio tie žmonės taip įnirtingai ieškojo. Padarau išvada, jog to šlamšto ieškau ir aš. Juk reikia už kažko užsikabinti, nes aplink nykuma. Visa, kas aplinkui, buvo  nyku, pliki laukai lyg derlius būtų visai nesudėrėjęs, lyg turėta būti derlingos gamtos pėdsakų, bet nebuvo. Nykuma ir pastoliai su žmonėmis. Jokios civilizacijos nė ženklo. Tad griebiuosi betko ir radusi kažkokios į pergamentą panašios medžiagos , iš skaiučių pradedu kirpti iškarpas kažkokių drabužėlių siuvimui. Nors tiesą sakant tie miniatiūriniai drabužėliai taip puikiai kerpasi, kad nė siūti nereikia. Lyg būčiau atradusi kokią tais gatavų gaminių kirpimo techniką. Tačiau mano vaikišką hobį greitai pertraukia jie - tie patys žmonės. Lyg kažkoks naujas subruzdimas, nekreipdami dėmesio į mane, jie lipa ant mano pastolių ir rezga, kaip aukščiau pasilipti, kur įsikibti. Žinoma, aš nepykstu ir kurį laiką stebiu kas gi čia dedasi? Jokių spėlionių, klausimų, nieko. Tik šiek tiek smalsumo. Tačiau emocijos kaip mat užvirė kai mano "namuose" pradėjo tvarką įvedinėti dvi panelės. Jos pradėjo man teikti komandas, kur bus mano vieta, ką turėčiau daryti ir panašiai. Kiek supykusi, bet nepaskelbusi karo, ėmiausi kažkokio tais darbo. Kartu su tais žmonėmis, kurie kažkuo priminė pačią mane.

Tai - zombiai

Net neitin išmanydama, kas vyksta aplink mane suvokiu, jog šitie pastoliai nėra pats geriausias prieglobstis. Tai prilygsta kybojimui ore, o tai - nieko gero nežada. Netrukus su visa komanda nusileidžiame ant žemės. Kas su kuprinėmis, kas su maišais ir visokiais rakandais patraukiame tolyn. Laimei mano rankos laikė ganėtinai aštrias žirkles. Laimei, nes jau netrukus su tais žmonėmis priėjome kelią. Matyti, jog čia kažkada būta miesto, tačiau dangus atrodė apsiniaukęs, o savo nykumu kelias ir aplink jį esantys griuvėsiai pranoko tą nederlingą vietą iš kurios mes ir pabėgome. Jau netrukus iš visokiausių pakampių pradėjo lysti suvargėliai zombiai. Riaumodami ir ištroškę gyvo kraujo jie ėjo tiesiai į mus. Laikydamiesi kartu, tačiau kiekvienas žiūrėdamas savęs - kovėmis. Mano žirklės per zombių smegenis ėjo lyg per minkštą sviestą. Be jokios baimės, gal kokiems trims zombiams iš eilės susmeigiau į galvą žirkles. Net nežinau ar mano žirklės buvo tokios aštrios ar tų zombių smegenys buvo tokios minkštos, jog būtų pakakę ir kokios šakutės, jog nugalėčiau ne itin draugiškai nusiteikusius pavargėlius, kurių gyslomis kažkada tekėjo normalus kraujas. Nepaisant to, jog kova su zombiais nebuvo tokia baisi, visi žinojome, kad tas nedidelis baisumas plėsis ir žūt būt reikia plano, reikia pastogės ir daugiau ginklų, daugiau šiukšlių ir visokio šlamšto, kuris mums padėtų išgyventi. Ir štai, apsigynę nuo palyginus visai nedidelio zombių išpuolio šalia betonuoto kelio išvystame tris, o gal keturius šiukšlių konteinerius ir sumąstome jais pasinaudoti. Netrukus iš jų išlenda keletas dar dar  gyvų žmogelių. Vienas pavargėlis, visai sulysęs ir atrodo kažkokia keista liga sergantis žmogelis ne iš šio ne iš to ima maldauti, kad padarytume jam galą. Jis buvo toks pavargęs nuo egzistavimo , nuo to keisto žemę ištikusio viruso ir begalinės baimės
jog nė menkiausios vilties nematė. Kažkuris iš mūsų nieko nelaukęs, nieko neklausęs kaip mat įvykdė jo prašymą, paleisdamas į jį kulką ar net galingesnį ginklą, kuris ne tik nukovė tą pavargusį žmogelį, bet ir apgadino mūsų nusižiūrėtą turtą - konteinerį bei išmušė jame ne tokią jau menką skylę. Nelaukdami sušokome į šiukšlių vagonus ir apsitaisę juos iš vidaus visokiomis skepetomis, ėmėmė riedėti greitkeliu žemyn. Gal ir ne transporto priemonė, bet jai prilygo, o mes galėjome kiek atsipūsti nuo ilgo ėjimo pėsčiomis ir nuo bereikalingų žūdynių, kurios nejučiomis eikvojo kiekvieno mūsų jėgas. Net ir nuvažuotas nedidelis atstumas šiukšlių vagonu buvo galimybė, buvo judėjimas.

Minutė atodūsio

Ir štai, vieta, kuri per visą šią mano ir mano nepažįstamos komandos istoriją, tapo panašesnė į tą  vietą, kurioje būtų galima atsikvėpti ir pamiegoti. Ją būtų galima pavadinti nedideliu parkeliu, kuris buvo kiek atokiau nuo kelio. Panašu, jog čia kažkada būta žmonių. Gyvenamieji vagonai visiems suteikė šiokią tokią ramybę. Kol visa grupė įsikūrinėjo, kas dairėsi, o kažkas ruošė valgį, nutariau apsidairyti aplinkui. Jau palankiai įvertinusi mūsų stovyklavietę, grįžtu pietauti, o gal vakarieniauti, o gal tiesiog pamiegoti. Bet štai, eidama pro kažkokią tais proskyną išgirstu atriedant tikrą automobilį, varomą tikrais degalais. Rodos net pavyko įžiūrėti visai ne gerų žmonių veidus. Tai buvo rimtas reikalas. Panašu, jog nei mums nei jiems abipusės draugystės nereikia. Supratau, jog derybų nebus.

"Žmogus visada nori sunaikinti tai, ko bijo."  Volteras