pasaka apie mokslą

Dar visai neseniai, prieš šimtą ar daugiau metų gyveno vienas chemijos mokslų daktaras vardu Ekoenšteinas. Jam nepatiko žmonių dėmesys ir nemėgo jis rodytis viešumoje. Dirbdavo Ekoenšteinas savo labaratorijoje dienom ir naktim, tačiau apie jo išradimus tik kartais prabildavo vienas kitas senolis, bet kalbos ir likdavo kalbomis, o vargšai senoliai būdavo išjuokiami ir bepročiais išvadinti, o dažnai netgi į senelių namus ar beprotnamį buvo ištremiami...
    Dažnai Ekoenšteinas žiūrėdavo pro savo labaratorijos langą ir baisėdavosi žmonių kultūra. Matydavo kaip nesaugoma yra aplinka, kaip teršiamos gatvės, kaip niekinama visa gamta. Galbūt todėl ir nemėgo mokslininkas viešumos, o gal tiesiog patiko vienišiaus gyvenimas... Tačiau nors ir nebuvo jis žmonių mylėtojas, jam buvo svarbi gamta ir kartais kai būdavo labai tamsu jis išeidavo iš labaratorijos į tokią giraitę, kurioje ir nutiko vienas keisčiausių nutikimų mūsų istorijoje. Atsirėmęs į seną ažuolą mokslininkas apžiūrinėjo savo naująjį išradimą- mažą šiukšliadėžę, į kurią patekusios šiukšlės ir chemikalai patys susinaikindavo, ir taip nepatekdavo į aplinką. Tiesa, norėjo Ekoenšteinas, kad taip veiktų jo naujasis išradimas, tačiau mažai šiukledėžei kažko trūko, o mokslininkas negalėjo pasakyti ko. Bemastydamas taip ir užmigo šalia seno ąžuolo. Iš gilaus miego Ekoenšteiną išbudino smarkus žaibo trenksmas, atrodė lyg trenkė visai čia pat. Daktaras taip išsigando to žaibo, jog pamiršęs savo išradimą kaip vėjas lėkė į savo labaratoriją, o grįžęs savo mažosios šiukledėžės mokslininkas rado tik žaibo išdegintą skylę medyje...
    Ne kartą žmonės pasakojo kaip matė keistą gyvį, nei daiktą nei žmogų, tačiau su plačiai prasiveriančia burna ir ryjantį visokį šlamštą. Kartą vienas diedukas pasakojo, keitęs elektros lemputę šviestuvui, kai staiga prašvilpė it uraganas kažkoks padaras, prarijo senas nebereikalingas elektros lemputes, ir parvertė senį nuo suolo, o gal senis iš išgąsčio išgriuvo pats... Iki šiol žmonės juokiasi iš šios ir daugelio kitų istorijų, kol nesusiduria akis į akį su keistu viską ėdančiu padaru.