Dėl Tų kurie laukia....

Einu gatve... lietus ir sniegas... šlapia ir šalta, bet man nei šilta nei šalta. Skauda gerklę, o galva tarytum būtų įstrigusi tarp troleibuso durų, bet tai jau kasdienybė, niekas manęs netrigdo.. Einu nežinia kur, niekur neskubu, nes niekur nelaukia, o jei ir laukia pasijuntu kaip tardymo kameroje. Klausimų kruša mane pasitinka kaip tas šlapias sniegas gatvėje, tik vienintelis skirtumas tarp to sniego ir klausimų, tai jog jie mane erzina. Tačiau sugalvojau kaip išsisukti nuo laukiančiųjų klausimų. Atsakymai GERAI, GERAI, NORMALIAI nuramina visus, kadangi visiem ramu visiem GERAI. Gerai ir man, nes mano nerimas virtes ramybe. Man ramu, aš tik einu nežinia kur, nežinia kam, pripratau prie skausmo... Skaistykla, štai kur aš esu. Ne taip čia ir blogaj, išskyrus tai jog esu mirus, tik to dar niekas nežino. TIk tai ir yra pati didžiausia skaistyklos kančia, bet jei kas nors sužinotų kančia užaugtų ir taptų nepakelima, todėl jos ir neauginu. O gal ir kiti žmonės yra mirę? Tik slepia tai nuo tų kurie LAUKIA... O laukiančiųjų visada yra. Laukiu net- ir  AŠ.